Kaip orai pakeitė istorijos raidą

ISTORINIUOSE šaltiniuose randame įdomių pavyzdžių, kai tam tikrų įvykių baigtį nulėmė orai. Pakalbėkime apie du tokius atvejus.

Užklupti audros

1588 metais Ispanijos karalius Pilypas, nusprendęs užpulti Angliją, ten pasiuntė flotilę, vadinamąją Ispanijos armadą. Bet pakilo audra, ir įvykiai susiklostė kitaip nei buvo tikėtasi.

Ispanams įplaukus į Lamanšą, jiems kelią pastojo Anglijos laivai. Būdami manevringesni, jie išblaškė ispanų laivus, bet žalos padarė nedaug. Tuomet Ispanijos armada išmetė inkarus prie Kalė uosto ir pagal įsakymą laukė pastiprinimo planuotai invazijai į Angliją.

Pasinaudodami nakties priedanga, anglai padegė kelis savo laivus; nešami palankaus vėjo ir srovės, jie be įgulos nuplaukė link Ispanijos flotilės. Kad išvengtų susidūrimo su liepsnojančiais anglų laivais, ispanai nukirto daugumos savo laivų inkarus. Tačiau toks sprendimas vėliau pasirodė besąs pražūtingas.

Po šių įvykių abiejų šalių laivai prieš vėją pasuko į Šiaurės jūrą. Kadangi anglų laivuose pasibaigė parako atsargos, jie grįžo prie savo krantų. Dėl nepalankaus vėjo ir pavymui plaukiančių Anglijos laivų ispanai buvo priversti apiplaukti Škotiją, paskui pasukti į pietus palei Airiją ir grįžti į Ispaniją.

Jūreiviams labai trūko maisto ir vandens, be to, apgadintuose laivuose buvo daug sužeistųjų ir sergančių skorbutu. Įgulos iš bado visai nusilpo.

Flotilei apiplaukus Škotiją, smarki audra, kilusi Atlanto vandenyne,  laivus nubloškė prie Airijos krantų. Saugiausia būtų buvę išmesti inkarą ir laukti palankaus vėjo. Tačiau per ankstesnį susidūrimą su liepsnojančiais anglų laivais dauguma ispanų laivų buvo likę be inkaro. Prie Airijos krantų sudužo 26 ispanų laivai, žuvo apie 5000—6000 jūreivių.

Į namus Ispanijos armada sugrįžo praradusi maždaug 20000 žmonių. Akivaizdu, kad tokios daugybės laivų ir jūreivių žūtį nulėmė orai. Su ta išvada sutiko ir olandai. Laikydamiesi paplitusios nuomonės, kad stichines nelaimes siunčia Dievas, Ispanijos armados žūčiai paminėti jie nukaldino medalį su įrašu: „Jehova pūstelėjo, ir jie pakriko.“

Pralaimėję dėl liūties

Kitas svarbus įvykis, kurio baigtį nulėmė orai, buvo Vaterlo mūšis 1815 metais. Istorija byloja, jog Vaterlo mūšio lauke, už 21 kilometro nuo Briuselio, per kelias valandas žuvo arba buvo sužeista daugiau kaip 70000 vyrų. Velingtono (Britanija) kunigaikštis įsitvirtino aukštumose. Napoleono kariuomenė buvo gausesnė už Velingtono, tačiau priešą jai reikėjo sumušti iki sutemų, nes vakarop britai laukė pastiprinimo iš Prūsijos. Bet ir šįsyk viskas apsivertė aukštyn kojom.

Mūšio išvakarėse prasidėjo smarki liūtis. Tą naktį kareiviai prisimena kaip baisiausią savo gyvenime. Nors kai kam pavyko pasistatyti nedideles palapines, vienas kareivis pasakojo, jog gultai viduje taip peršlapo, tarsi būtų buvę ežero dugne. Permirkusi žemė pavirto į klampynę. Tikėdamasis greit sutriuškinti Velingtoną, Napoleonas norėjo pulti jį brėkštant. Tačiau mūšį galėjo pradėti tik po kelių valandų.

Taip delsti privertė oro sąlygos — reikėjo, kad žemė bent kiek pradžiūtų. Tačiau dėl purvo ir tuomet nebuvo įmanoma efektyviai panaudoti patrankų, kuriomis Napoleonas taip didžiavosi. Jas buvo sunku perstumti į kitą vietą, todėl suretėjo šūviai. Be to, jeigu žemė būtų buvusi sausa, rikošetu atšokę sviediniai Velingtono pulkams būtų padarę daugiau žalos. Deja, dėl lietaus taip neįvyko. Prancūzams tai buvo tikra katastrofa. Itin nepalankios oro sąlygos nulėmė mūšio baigtį — Napoleono kariuomenė buvo sutriuškinta, o jis pats paimtas į nelaisvę.

Abiem atvejais nelieka abejonių, kad orai pakreipė istorinių įvykių eigą, ir tai padėjo iškilti Britanijos imperijai.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Ispanijos armada

[Šaltinio nuoroda]

© 19th era/Alamy

[Iliustracija 25 puslapyje]

Vaterlo mūšis

[Šaltinio nuoroda]

© Bettmann/CORBIS