Pasaulis be terorizmo — ar tai realu?

„MES turime grumtis [...] už protą ir širdį.“ Prie tokios išvados buvo prieita dvidešimt metų analizavus vadinamųjų teroristų biografijas.

Bet kas gali pakeisti smurtu ir kerštu alsuojančio žmogaus protą ir širdį?

Knyga, turinti galią keisti asmenybę

Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Hafenis pradėjo gilintis į savo religijos mokymus ir nusprendė įsigyti Bibliją. Hafenis prisimena: „Pirmiausia iš Biblijos atidžiai perskaičiau Evangeliją pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną. Iškart susižavėjau Jėzaus švelniu ir nešališku elgesiu su visais. Man tai buvo tikra atgaiva.“

Anot Hafenio, galutinai ledus jo širdyje ištirpdė viena Biblijos ištrauka. Tai buvo Apaštalų darbų 10:34, 35, kur sakoma: „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos  tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“

„Supratau, — aiškina jis, — jog už tarpgentinę, tautinę, rasinę neapykantą atsakingi patys žmonės. Įsitikinau, kad Biblijos mokymai gali pakeisti jų mąstymą ir kad svarbiausia gyvenime turėti gerą vardą Dievo akyse. Tai nepalyginamai svarbiau nei kovoti už savo genties ar rasės žmones.“

Chosebas vadovavo nedideliam kovotojų būriui, turėjusiam susprogdinti policijos nuovadą. „Bet mums nespėjus atlikti užduoties, — aiškina jis, — mane suėmė ir nuteisė dvejus metus kalėti.“ Vėliau Chosebo žmona Liusi pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Po kiek laiko studijomis susidomėjo ir jis.

„Kai daugiau sužinojau apie Jėzų, — sako Chosebas, — jis man tapo idealu. Ypač įstrigo Jėzaus žodžiai: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:52). Supratau, jog tai tiesa. Atimdamas kitam gyvybę sukeli šeimos narių neapykantą ir keršto troškimą. Smurtas gimdo skausmą, o ne gėrį.“ Taigi Chosebas pradėjo mąstyti kitaip.

Abu minėti smurtautojai patyrė, jog Biblijos mokymai gali daryti didžiulį poveikį. Joje sakoma, kad „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas“ ir teisia „širdies sumanymus“ (Hebrajams 4:12). Jo galios veikiamas ne vienas permąstė savo gyvenimą ir pasikeitė. Bet ar esama įrodymų, kad tie, kas laikosi Biblijos mokymų, išties visame pasaulyje yra vieningi?

 Suvienyti meilės

Kai Hafenis pradėjo lankyti Jehovos liudytojų sueigas, jį labai nustebino, kad čia taip puikiai sutaria skirtingų rasių žmonės. „Sėdėdamas šalia baltųjų tiesiog virpėjau iš jaudulio, — prisipažino jis. — Nemaniau, jog kada nors galėčiau baltaodį vadinti broliu. Tai sustiprino mano įsitikinimą, kad liudytojų religija teisinga, nes tarp jų klesti meilė kiekvienos rasės žmogui ir vienybė, kurios taip troškau.“

Jėzus yra sakęs, kad tikrieji jo sekėjai bus atpažįstami iš ‘meilės vieni kitiems’ (Jono 13:34, 35). Jis pats nesivėlė į politinius vaidus ir savo mokiniams priminė: „Jūs — ne pasaulio“ (Jono 6:15; 15:19; Mato 22:15-22). Kaip anuomet, taip ir dabar tikrosios krikščionybės skiriamasis bruožas yra meilė ir neutralumas.

Gyventi pagal Jėzaus mokymus

Kaip meilė atsilaiko prieš žmoniją skaldančias jėgas, kurios gimdo terorizmą? Įsiplieskus politinėms aistroms, ištikimybė rasei, tautai ar etninei grupei dažnai sukiršina ne tik atskirus žmones, bet ir tautas.

Prisiminkime, kaip 1914 metais tautinis išdidumas pakurstė Gavrilą Principą nužudyti Austrijos ir Vengrijos imperijos sosto įpėdinį erchercogą Francą Ferdinandą. Principas priklausė organizacijai, pasivadinusiai „Juodąja ranka“, kuri, pagal įstatus, siekdama savo tikslų, pirmenybę teikė „revoliucinei kovai, o ne kultūrinei veiklai“. Ši žmogžudystė įžiebė konfliktą tarp krikščioniškojo pasaulio tautų. Įsiliepsnojęs Pirmasis pasaulinis karas pražudė milijonus kareivių, maniusių, kad jie seka Jėzumi, „Taikos Kunigaikščiu“ (Izaijo 9:6, Jr [9:5]).

Po karo žinomas dvasininkas Haris Emersonas Fosdikas (Harry Emerson Fosdick) pasmerkė krikščionijos Bažnyčių vadovus, kad šie nemoko parapijiečių sekti Jėzaus pavyzdžiu. „Išauginome kareivių kartą, — rašė jis, — padarėme juos didvyriais ir net bažnyčiose iškėlėme kovos vėliavas.“ Fosdikas priėjo tokią išvadą: „Vienu lūpų kampučiu mes aukštinome Taikos Kunigaikštį, o kitu šlovinome karą.“

O štai kaip 1975 metais buvo apibendrinta vieno sociologinio tyrimo medžiaga: „Jehovos liudytojai visada išlaikė savo krikščionišką neutralumą tiek per du didžiausius pasaulinius karus, tiek per karinius konfliktus šaltojo karo metu.“ Nors  liudytojai buvo kalinami ir visaip kankinami, jie „niekuomet neatsakė smurtu“. To paties tyrimo išvadose rašoma: „Jehovos liudytojai įsitikinę, jog Biblija yra įkvėpta Dievo, ir ja grindžia visus savo mokymus.“

Biblijos mokymų vertė

Buvęs Belgijos premjeras iš kaimyno gavo knygą Pats didžiausias visų laikų žmogus. Iš jos perskaitęs apie Jėzaus gyvenimą, buvo labai sujaudintas. „Akivaizdu viena: jeigu žmonės labiau domėtųsi evangelijos žinia ir taikytų Jėzaus duotus principus, — rašė jis kaimynui, — pasaulis būtų visiškai kitoks.

Nereikėtų Saugumo Tarybos, nesibaimintume teroristinių išpuolių, neliktų vietos smurtui.“ Vis dėlto premjero išvada buvo tokia: „Visa tai tėra graži svajonė.“ Bet ar tikrai? Net dabar šiame smurtingame pasaulyje daugybei įvairių socialinių sluoksnių žmonių Biblija padeda liautis smurtavus ir nugalėti žiaurią neapykantą, kuri kaupiasi dešimtmečiais matant beprasmiškai liejamą kraują.

Andrė vos nežuvo nuo maištininkų padėto sprogmens, nusinešusio keleto jo draugų gyvybę. Vėliau, sužinojęs, jog Biblija moko ‘vienas kitam atleisti’, jis pritaikė šį patarimą (Kolosiečiams 3:13). Hafenis, kuris, praėjus keleriems metams nuo ano sprogdinimo, prisidėjo prie tos pačios maištininkų grupuotės, vėliau išmoko gyventi pagal Biblijos principus ir nustojo smurtauti (Psalmyno 11:5). Dabar abu yra liudytojai ir tarnauja vertėjais Jehovos liudytojų filiale vienoje iš Afrikos šalių.

Tikėjimas saugia ateitimi

Studijuodami Bibliją milijonai žmonių visame pasaulyje patiki, jog ateityje gyventi bus saugu. Kartą Andrė savo kaimynui skaitė iš Biblijos eilutes apie naują teisingą pasaulį (Izaijo 2:4; 11:6-9; 65:17, 21-25; 2 Petro 3:13). Netikėtai automatais ginkluoti kareiviai apsupo namą ir įsakė Andrė išeiti į lauką. Išsiaiškinę, jog kaimynas šį vyrą labai gerbia už tai, kad jis moko Biblijos tiesų, kareiviai pasitraukė.

Andrė kaimynas sužinojo, kad Dievas ims tvarkyti žmonijos reikalus kaip ir Nojaus dienomis, kai „žemė buvo [...] pilna smurto“ (Pradžios 6:11). Dievas sunaikino aną pasaulį tvanu ir išsaugojo taiką mylintį Nojų bei jo šeimą. „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, — perspėjo Jėzus, — taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“ (Mato 24:37-39).

„Žmogaus Sūnus“, Jėzus, — Dievo paskirtas dangiškosios valdžios, vadinamos Dievo Karalyste, Valdovas, netrukus išves savo pajėgas, kad nušluotų nuo žemės smurtą (Luko 4:43). Jėzui karaliaujant „žydės teisumas ir visuotinė taika“. Jis apsaugos savo ištikimuosius nuo „priespaudos ir smurto“ (Psalmyno 72:7, 14).

Tuomet visi mylintieji teisumą taps dangiškojo Karaliaus valdiniais ir matys žemę, paverstą taikingu rojumi (Luko 23:42, 43, NW). Kaip rašoma Biblijoje, ‘kalnai atneš taiką, o kalneliai teisybę’ (Psalmyno 72:1-3, Vl).

Kas gi nenorėtų gyventi valdant tokiam karaliui, kai pasaulyje terorizmo nebeliks nė pėdsako?

[Anotacija 7 puslapyje]

Hafenis ir Chosebas patyrė, jog Biblijos mokymai labai paveikūs

[Anotacija 9 puslapyje]

„Jeigu žmonės [...] taikytų Jėzaus duotus principus, pasaulis būtų visiškai kitoks. Nereikėtų Saugumo Tarybos, nesibaimintume teroristinių išpuolių, neliktų vietos smurtui“ (buvęs Belgijos premjeras)

[Iliustracija 8 puslapyje]

Taikydami Biblijos principus Hafenis ir Andrė broliškai pamilo vienas kitą