Ibn Batuta ir jo laikų pasaulis

VIENAS jaunuolis iš Tanžero (Marokas) 1325 metais išsiruošė į pirmąją iš daugelio kelionių, atvedusių jį į tolimiausius anuomet žinomo pasaulio kraštus: Indiją, Indoneziją, Kiniją, Malį, Persiją, Rusiją, Siriją, Tanzaniją, Turkiją, visas arabų šalis. Tai buvo Abu Abdula ibn Batuta (Abu Abdallah ibn Battuta), nukeliavęs apie 120700 kilometrų. Laikais, kai dar nebuvo garo mašinų, toks žygdarbis atrodė beveik neįtikėtinas.

Ibn Batuta laikomas žymiausiu viduramžių keliautoju islamo pasaulyje. Memuaruose, kuriuos parašė grįžęs beveik po trisdešimties metų klajonių, jis atskleidė daugybę XIV amžiaus gyvenimo ir kultūros detalių. Ypač daug rašė apie musulmonų kraštus.

Kelionė į Meką

Iš Tanžero miesto Ibn Batuta išvyko aplankyti šventųjų vietų ir atlikti chadžą — piligrimų kelionę į Meką. Ji privaloma kiekvienam suaugusiam musulmonui, turinčiam lėšų ir sveikatos tokiai kelionei. Meka yra už 4800 kilometrų į rytus nuo Tanžero. Kad būtų saugiau ir lengviau pasiekti tikslą, jaunuolis, kaip ir dauguma piligrimų, iškeliavo kartu su karavanais.

Kadangi Ibn Batutos tėvas buvo kadis, arba vietinis teisėjas, sūnus taip pat įgijo kadžio išsilavinimą — geriausią, koks buvo įmanomas Tanžere. Sužinoję apie tai, bendrakeleiviai išsirinko jį savo teisėju ir pavedė spręsti kelionėje iškilusius ginčus.

Į Aleksandriją, Kairą ir Aukštutinį Nilą

Karavanas traukė Šiaurės Afrikos pakrante į Egiptą, kur Ibn Batuta pamatė garsųjį Aleksandrijos švyturį — tuo metu jau apgriuvusį senovės pasaulio stebuklą. Apie Kairą jis pasakė, jog „čia yra begalė neprilygstamo grožio didingų pastatų. Tai susitikimų ir atsisveikinimų vieta. Kaire trumpam apsistoja tiek varguoliai, tiek galingieji. Minios jį užplūsta tarsi jūros bangos“. Ibn Batutą sužavėjo laivai, sodai, turgavietės, šventyklos ir šio didmiesčio papročiai. Egipte jis ieškojo dvasininkų, mokslininkų bei kitų įtakingų žmonių protekcijos ir ją gavo. Vėliau tai tapo jo įpročiu.

Iš Kairo keliautojas Nilo upe išplaukė į Aukštutinį Egiptą, pakeliui naudodamasis dvasininkų, vienuolių svetingumu, ir, kaip  buvo įprasta musulmonų miestuose, apsistodamas aukomis išlaikomuose nakvynės namuose bei kolegijose. Jo tikslas buvo per dykumą pasiekti Raudonąją jūrą, nuplaukti į Arabijos vakarus, tuomet nukeliauti į Mediną, kur stovėjo pranašo Mahometo mečetė, o paskui į Meką. Bet sukliudė karas, tad teko grįžti į Kairą.

Didelis lankstas

Neprarasdamas vilties nuvykti į Mediną ir Meką, Ibn Batuta pasuko į šiaurę Gazos link. Paskui pasiekė Hebroną ir vietovę, kur, kaip manoma, palaidotas Abraomas, Izaokas ir Jokūbas. Pakeliui į Jeruzalę, kur norėjo aplankyti ir Uolos kupolo mečetę, sustojo Betliejuje. Čia jo dėmesį patraukė tai, kad vadinamieji krikščionys Jėzaus gimimo vietą laiko šventa.

Iš Betliejaus keliavo šiaurės kryptimi į Damaską. Šiame mieste mokėsi pas žymius musulmonų mokslininkus ir įgijo mokytojo kvalifikaciją. Apžiūrėjęs Omejadų mečetę, ją pavadino „didingiausia šventove“ pasaulyje. Damasko turgavietėse buvo prekiaujama papuošalais, audiniais, raštinės reikmenimis, knygomis, stiklo dirbiniais, o palapinėse notarai viešai, „dalyvaujant penkiems šešiems liudininkams ir kadžio įgaliotam asmeniui, tuokdavo poras“. Damaske susituokė ir Ibn Batuta. Tačiau apie šią moterį, kaip ir apie kitas žmonas bei suguloves, savo memuaruose jis daugiau neužsimena.

Šiame mieste Ibn Batuta prisidėjo prie kitų piligrimų, keliaujančių į Meką. Pakeliui jie apsistojo prie šaltinio, kur vandens tiekėjai vandenį kaupdavo buivolo odos rezervuaruose. Čia prieš kelionę per dykumą pagirdė kupranugarius ir prisipildė vandenmaišius. Galiausiai Ibn Batuta pasiekė Meką. Tai buvo pirma iš jo septynių piligriminių kelionių. Dauguma piligrimų atlikę ritualus grįžo namo. Tik ne Ibn Batuta. Pasak vieno biografo, jis leidosi į Bagdadą „tiesiog ieškoti nuotykių“.

Po platųjį pasaulį

Bagdade, tuometinio islamiškojo pasaulio sostinėje, Ibn Batutai įspūdį padarė viešosios pirtys. Jis pasakoja: „Kiekvienoje jų būdavo daugybė atskirų patalpų su praustuve kampe ir karšto bei šalto vandens čiaupu.“ Vienam draugiškam pareigūnui tarpininkaujant, jaunasis keliautojas buvo pristatytas sultonui Abu Saidui (Abu Sa’id). Sultonas Ibn Batutą dosniai apdovanojo. Šis gavo žirgą, apeiginį apsiaustą ir rekomendacinį laišką Bagdado valdytojui, kuriame buvo nurodyta svečią aprūpinti kupranugariais ir maistu.

Prieš išplaukdamas į Arabiją ir Persų įlanką, Ibn Batuta aplankė Rytų Afrikos uostus: Mogadišą, Mombasą, Zanzibarą. Vėliau keliautojas aprašė sutiktus žmones, jų amatus, papročius: pirkliams rodomą svetingumą Somalyje, įprotį kramtyti betelio riešutus bei kokoso palmių auginimą Jemene, perlų ieškotojų darbą Persų įlankoje. Norėdamas pasiekti Indiją, Ibn Batuta pasirinko neįprastą maršrutą: keliavo per Egiptą, Siriją, Anatoliją (Turkiją), perplaukė Juodąją jūrą, iš šiaurės aplenkė Kaspijos jūrą ir tęsė kelionę pietų link per dabartinę Kazachiją, Uzbekiją, Afganistaną ir Pakistaną.

Iš Indijos į Kiniją

Indijoje Ibn Batuta aštuonerius metus tarnavo kadžiu pas Delio sultoną. Žinodamas, koks aistringas keliautojas šis žmogus yra, sultonas pasiuntė jį kaip ambasadorių pas Kinijos imperatorių mongolą Togontemurą (Togon-temür). Nuvykęs Ibn Batuta turėjo jam perduoti sultono dovaną: „šimtą grynaveislių žirgų, šimtą baltųjų vergų, šimtą indžių — dainininkių ir šokėjų, tūkstantį du šimtus kitokių dovanų: audeklų, aukso ir sidabro sietynų bei dubenų, brokato apsiaustų, kepurių, strėlinių, kardų, perlais siuvinėtų pirštinių ir penkiolika eunuchų“.

Kalkutoje, pietiniame Indijos uoste, Ibn Batuta pamatė didžiulius pirklių laivus, vadinamąsias džonkas, plaukdavusias į Kiniją,  kur jam ir reikėjo. Šie laivai turėdavo iki dvylikos burių, pintų iš bambuko. Įgulą sudarydavo iki 1000 vyrų: 600 jūreivių ir 400 kareivių. Laive gyvendavo ir jūreivių šeimos. Ibn Batuta pasakoja, kad „medinėse dėžėse moterys [augindavo] lapines daržoves bei imbierą“.

Tačiau kelionėje laivas sudužo, ir Ibn Batuta diplomatinės misijos neįvykdė. Tada parsisamdė vienam Maldyvų valdovui, musulmonui, ir pirmasis aprašė vietos papročius. Po kurio laiko galiausiai atvyko į Kiniją. Nors Ibn Batutai ten daug kas patiko, buvo dalykų, kurie žeidė jo religinius jausmus. Tai, kaip šykščiai keliautojas aprašo Kiniją, verčia skaitytoją suabejoti, ar jis taip plačiai, kaip pats teigia, išvaikščiojo tą šalį. Ko gero, lankėsi tik pietiniuose Kinijos uostuose.

Sielvartas grįžus į namus

Grįžęs į Damaską, Ibn Batuta sužinojo, kad sūnus, kurį paliko maždaug prieš du dešimtmečius, buvo miręs jau prieš dvylika metų, o tėvas, gyvenęs Tanžere, — prieš penkiolika. Ėjo 1348-ieji. Viduriniuosiuose Rytuose siautė maras. Pasak Ibn Batutos, Kaire kasdien mirdavo 21000 žmonių.

Kitais metais keturiasdešimt penkerių keliautojas atvyko į Maroką ir sužinojo, kad vos prieš kelis mėnesius maras nusinešė ir jo motinos gyvybę. Tėvų namus jis paliko būdamas dvidešimt vienerių. Ar dvidešimt ketveri klajonių metai patenkino šio žmogaus aistrą nuotykiams? Matyt, ne, nes netrukus Ibn Batuta iškeliavo į Ispaniją. Po trejų metų sėdo į laivą ir paskutinį kartą leidosi į kelionę. Nigerio upe pasiekė Tombuktu (Timbuktu) miestą dabartiniame Malyje (Afrika).

Įpareigotas parašyti memuarus

Sužinojęs apie Ibn Batutą, dvariškių smalsumui patenkinti Feso (Marokas) sultonas įpareigojo jį aprašyti savo klajones ir sekretoriumi paskyrė Ibn Žazi (Ibn Juzayy). Užbaigtas darbas tarp arabų skaitytojų didelio populiarumo nesulaukė, o į Vakarų kalbas buvo pradėtas versti tiktai tada, kai XIX amžiuje jį atrado Europos mokslininkai.

Ibn Batutos memuarus Ibn Žazi pateikė sutrumpintus, ir, regis, sau leido perpasakoti ne visai tiksliai. Vis dėlto šis pasakojimas davė unikalią galimybę pažvelgti į Ibn Batutos aplankytų šalių — ypač viduramžių musulmoniškojo pasaulio — gyvenimą, prekybą, papročius, religiją bei politiką.

[Iliustracija 14 puslapyje]

XIII amžiaus dailininkas al Vasitis (al-Wasiti) šitaip pavaizdavo islamo piligrimų „chadžą“ viduramžiais

[Šaltinio nuoroda]

Scala/White Images/Art Resource, NY

[Iliustracija 16 puslapyje]

1375 m. kataloniškojo žemėlapio fragmentas, kuriame pavaizduota dalis Ibn Batutos aplankytų vietovių

[Šaltinio nuoroda]

Snark/Art Resource, NY