Atsirado atsitiktinai ar buvo sukurta?

Jūrų žinduolių riebalinis sluoksnis

● Ilgus dešimtmečius mokslininkams buvo mįslė, kaip delfinams pavyksta plaukti beveik keturiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, nes, regis, šių gyvūnų raumenynas tam per silpnas. Tačiau atsakymas iš dalies slypi delfinų riebaliniame sluoksnyje — sudėtingame poodiniame audinyje, kurį turi ir jūrų kiaulės, banginiai, kiti žinduoliai.

Susimąstykite. Kaip rašoma New World Encyclopedia, „jūrų žinduolių taukai yra storas, tirštas jungiamasis audinys, sudarytas iš daugybės riebalinių ląstelių“. Šis sluoksnis dengia kone visą gyvūno kūną ir „nepaprastai įmantriu sausgyslių bei raiščių tinklišku raizginiu yra tampriai susijęs su visais raumenimis bei kaulais“. Tas raizginys susideda iš elastingų skaidulų ir siūlinio baltymo, taip pat esančio odoje bei kauluose. Vadinasi, riebalai nėra tik šiaip termoizoliacinė medžiaga. Tai be galo sudėtingos įvairių gyvųjų audinių sistemos dalis.

Tačiau kaip jie padeda delfinams ir jūrų kiaulėms taip greitai plaukti? Pavyzdžiui, Dalio jūrų kiaulė per valandą gali nuplaukti net 56 kilometrus. Visų pirma riebalinis sluoksnis suteikia gyvūnui aptakesnę formą. Antra, nuo uodegos plaukmenų iki nugaros pelekų šis sluoksnis sudarytas iš ypač tankiai kryžmai susipynusių elastingų skaidulų ir siūlinio baltymo. Tokiu būdu žinduolio uodega įgauna plastiškumo. Kai raumenys lenkia uodegą į vieną pusę, riebalai it spyruoklė grąžina ją į pradinę padėtį. Taip sustiprėja postūmis pirmyn ir taupoma energija.

Riebalai pagerina plūdrumą, palaiko šilumą, juose kaupiamos energijos atsargos badmečiui. Taigi nenuostabu, kad šis įvairiapusis darinys domina specialistus, siekiančius padidinti laivų greitį ir manevringumą.

Ką manote? Ar jūrų žinduolių riebalinis sluoksnis, turintis ne vieną stebinančią savybę, atsirado atsitiktinai, ar buvo sukurtas?

[Schema 17 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Skaidulos

Siūlinio baltymo ir elastingų skaidulų pynės skersinis pjūvis