Anglijos nuosavybės aprašymo knyga. Išskirtinis surašymas

1066 metais Angliją užkariavo Normandijos (Prancūzijos regionas) kunigaikštis Vilhelmas. Po devyniolikos metų jis įsakė suskaičiuoti ir įvertinti turtą užgrobtose žemėse. Šių duomenų sąvadas buvo pavadintas „Anglijos nuosavybės aprašymo knyga“. Žmonės ją praminė „Paskutinio teismo knyga“. Kodėl tas dokumentas tebelaikomas vienu iš svarbiausių Anglijos istorinių šaltinių?

ANGLIJOJE, netoli Heistingso, Vilhelmas išsilaipino 1066-ųjų rugsėjį. Spalio keturioliktą dieną jis sumušė anglų kariuomenę. Anglijos karalius Haroldas žuvo mūšyje. Tais pačiais metais per Kalėdas Londono Vestminsterio abatijoje Vilhelmas, vėliau pramintas Užkariautoju, buvo karūnuotas. Kaip anglai gyveno naujam karaliui valdant?

Didysis surašymas

Karalius Vilhelmas I taip nusiaubė šiaurinę Anglijos dalį, kad dideliuose plotuose beveik neliko gyventojų. „Net ir turint omenyje tiems laikams būdingą barbariškumą, — rašo buvęs Oksfordo universiteto etatinis dėstytojas Trevoras Raulis (Trevor Rowley), — šiaurinių žemių nuniokojimo nepavadinsi kitaip kaip žvėrišku.“ Prieš Vilhelmą nuolat kildavo maištai. Dešimties tūkstančių, o gal ir mažesnei, įsiveržėlių kariuomenei teko gyventi tarp priešiškai nusiteikusių kokių dviejų milijonų vietinių. Ilgainiui visoje šalyje normanai pastatė per 500 gynybinių įtvirtinimų. Žymiausias jų — Londono Taueris.

1085-ųjų gruodį, praėjus devyniolikai metų nuo užkariavimo, Vilhelmas su savo dvariškiais Glosteryje (Anglija) penkias dienas rengė šalies turto surašymo planą. Išimtis padaryta Londono ir Vinčesterio miestams. Kitų metų pradžioje karaliaus įgaliotiniai vienu metu buvo išsiųsti į septynis regionus, kad, apklausę grafysčių didikus, įvertintų jų valdose esantį turtą.

Užgrobtoje šalyje išlaikyti kariuomenę reikėjo daugiau pinigų. Be to, teko spręsti žemės nuosavybės ginčus. Išsprendus šiuos du klausimus, žmonės iš Normandijos bei kitų Prancūzijos regionų būtų kėlęsi į Angliją ir normanams būtų buvę lengviau išlaikyti valdžią savo rankose.

„Paskutinio teismo diena“

Neilgai trukus karalius Vilhelmas pradėjo dovanai dalinti kilmingų anglų nuosavybę normanų baronams. Surašymo duomenys parodė, kad tuo metu pusė Anglijos turto buvo mažiau nei 200 žmonių rankose, ir tik du iš jų buvo anglai. Iš kokių 6000 subnuomininkų,  anglų, daugelis neturėjo kitos išeities, kaip išsipirkti teisę gyventi savo žemėje, jiems teisėtai priklausiusioje iki 1066 metų. O vargingieji ir netekusieji nuosavybės buvo palikti likimo valiai.

Surašymu buvo įteisintas normanų pasisavintas turtas. Taip pat, siekiant apmokestinti gyventojus, iš naujo įvertinta žemė, pastatai, miškai, pievos. Buvo surašyti net gyvuliai: jaučiai, karvės, kiaulės. Žinodama, kad surašymo duomenų užginčyti negalės, engiama liaudis nujautė, kad tai gerai nesibaigs. Ne veltui šį surašymą imta vadinti „paskutinio teismo diena“, o šalies turto aprašą — „Paskutinio teismo knyga“.

Anglijos nuosavybės aprašą sudaro du ant pergamento lotyniškai parašyti tomai. Didžioji knyga turi 413 didesnio formato lapų, Mažoji — 475 mažesnio formato lapus. * 1087 metais Vilhelmui mirus, dokumentas liko nebaigtas. Vis dėlto per vienerius metus buvo nuveiktas milžiniškas darbas.

Užkariautojai pasinaudojo Anglijoje nusistovėjusia apskaitos tvarka ir turimais duomenimis apie žemvaldžius, nuomininkus, iždą bei mokesčius. Tuo remdamiesi, išsiuntė pareigūnus į kiekvieną grafystę, kad atliktų apklausą ir mokesčius apskaičiuotų iš naujo.

Kuo knyga vertinga dabar

Viduramžiais šią surašymo knygą saugojo karališkoji šeima. Iš pradžių pagal ją būdavo sprendžiami ginčai dėl žemės nuosavybės. XVIII amžiuje garsus anglų teisininkas seras Viljamas Blekstounas (William Blackstone) ja remdamasis nustatė, kas iš nuomininkų turi teisę balsuoti. Knyga buvo laikoma tai vienur, tai kitur, bet dabar saugoma Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve.

1986-aisiais, minint 900-ąsias šio istorinio dokumento metines, jis buvo perrištas į penkis tomus. Peržiūrėtas vertimas į anglų kalbą dabar prieinamas mokslininkams bei istorikams. Viename BBC komentare ta knyga buvo pavadinta „dokumentu, davusiu pradžią nacionaliniams archyvams, ir [...] tebegalioja žemėvaldos teisėms nustatyti“. Ja remiantis, 1958 metais buvo patvirtinta senųjų miestelių teisė turėti turgavietę.

Archeologams „Anglijos nuosavybės aprašymo knyga“ praverčia, kai reikia nustatyti, kur viduramžiais buvo anglų bei normanų gyvenvietės. Ji tebėra išskirtinis ir be galo vertingas informacijos šaltinis, padėjęs pagrindą Anglijos valstybingumo raidai.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 23 puslapyje]

VILHELMO KRYŽIAUS ŽYGIS

Vilhelmas kreipėsi į popiežių su prašymu Anglijos užkariavimą paskelbti kryžiaus žygiu, už tai pažadėdamas, jog Katalikų bažnyčios galva galės labiau kontroliuoti nuklydusią Anglijos bažnyčią. Popiežius mielai sutiko. Kaip rašė profesorius Deividas K. Daglasas (David C. Douglas), tai buvo Vilhelmo „diplomatijos triumfas“. Kitas žymus istorikas Džordžas M. Treveljanas (George M. Trevelyan) knygoje History of England daro išvadą, kad „popiežiaus palaikymas ir palaiminimas Vilhelmui labai pravertė, nes priešingu atveju karo veiksmai Anglijoje būtų laikytini veikiau ginkluotu plėšikavimu, o ne kryžiaus žygiu“.

[Šaltinio nuoroda]

© The Bridgeman Art Library

[Žemėlapis 22 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ANGLIJA

LONDONAS

Heistingsas

Lamanšas

NORMANDIJA

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 22 puslapyje]

Knyga: Mary Evans/The National Archives, London, England