Paauglys. Kaip jį paruošti gyvenimui

ĮSIVAIZDUOKITE, jog ką tik atskridote iš atogrąžų salos į Šiaurės ašigalį. Vos iškėlęs koją iš lėktuvo, pašiurpstate nuo šalčio. Ar pajėgsite prisitaikyti? Greičiausiai, bet reikės imtis tam tikrų priemonių.

Panašiai pasijunta tėvai, kai vaikai įžengia į paauglystę. Regis, per naktį viskas apsivertė aukštyn kojom. Dar neseniai sūnus tiesiog nesitraukdavo nuo jūsų, o dabar kur kas mieliau leidžia laiką su bendraamžiais. Dukra, kuri anksčiau nekantriai laukdavo, kol galės išpasakoti dienos įspūdžius, dabar atsakydama tik burbteli ką puse lūpų.

— Kaip sekėsi mokykloje? — klausiate.

— Gerai, — atsako ji.

Tyla.

— Ką galvoji? — klausiate vėl.

— Nieko, — atšauna.

Ir vėl tyla.

Kas atsitiko? Rodos, dar vakar „vaiko gyvenimą galėjote stebėti tarytum iš užkulisių, — rašoma knygoje Breaking the Code. — Dabar daugiausia, ko galite tikėtis, — žiūrovo vietos salėje, ir net ne pačios geriausios“.

Ar turėtumėte susitaikyti su tokia padėtimi? Anaiptol. Jūs galite likti savo vaiko draugu ir jo paauglystės metais. Tačiau visų pirma turite suprasti, kokios permainos vyksta šiame įdomiame, o kartais ir neramiame amžiaus tarpsnyje.

Nuo vaikystės iki brandos

Anksčiau mokslininkai manė, jog vaiko smegenys baigia vystytis maždaug penktaisiais gyvenimo metais. Dabar jau žino, kad nuo tos amžiaus ribos smegenų dydis keičiasi nedaug, bet šito negalima pasakyti apie jų veiklą. Vaikui pasiekus paauglystę, prasideda hormonų audros, dėl kurių jo mąstysena keičiasi. Pavyzdžiui, maži vaikai viską suvokia siauriau, kitaip tariant, jiems egzistuoja tik juoda balta. Paaugliai pradeda mąstyti plačiau ir gilintis į dalykų esmę (1 Korintiečiams 13:11). Jie jau turi savo požiūrį ir nesidrovi jį demonstruoti kitiems.

Štai ką pastebėjo Paolas iš Italijos: „Kai pažvelgiu į paauglį sūnų, — sako jis, — prieš save matau jau ne berniuką, o mažą vyrą. Ir ne vien dėl išvaizdos. Labiausiai mane stebina jo mąstysena. Sūnus nebijo pasakyti savo nuomonę ir ją ginti!“

Ar ką nors panašaus pastebite, žiūrėdamas į savo paauglį? Vaikystėje jis beveik niekada neprieštaraudavo. Užtekdavo paprasto paaiškinimo: „Reikia, nes taip pasakiau.“ Dabar nori žinoti, kodėl reikia. Negana  to, gal net yra nepatenkintas šeimoje nusistovėjusia tvarka. Kartais toks užsispyrimas primena maištą.

Bet nedarykite skubotos išvados, neva paauglys niekina jūsų vertybes. Galbūt jis taip stengiasi įveikti vidines prieštaras, bandydamas toms vertybėms rasti vietą savo gyvenime. Įsivaizduokite, kad kraustotės kitur ir pasiimate visus baldus. Ar bus lengva naujuose namuose kiekvienam iš jų rasti vietą? Tikriausiai ne. Bet aišku viena — nieko, kas vertinga, neišmesite.

Panaši yra ir jūsų sūnaus ar dukros situacija paauglystėje, kai ruošiamasi ‘palikti tėvą ir motiną’ (Pradžios 2:24). Tiesa, ši diena gal dar nearti, ir jūsų atžala toli gražu nėra suaugęs žmogus. Tačiau tam tikra prasme jis jau pakuojasi daiktus. Paauglystės metais vaikas tarsi persijoja tėvų jam diegtas vertybes ir nusprendžia, kuriomis iš jų vadovausis gyvendamas savarankiškai. *

Tokios mintys gali kiek bauginti. Tačiau nėra abejonių: suaugęs sūnus ar dukra išsaugos tik tas vertybes, kurios jam brangios. Todėl dabar, kol paauglys gyvena su jumis, jam tebėra laikas kruopščiai tyrinėti principus, kurių laikysis ateityje (Apaštalų darbų 17:11).

Ir išties tai daryti naudinga. Tik pamąstykite, jei vaikas nieko neanalizuodamas perimtų jūsų gyvenseną, vėliau galėtų nesunkiai pasiduoti kitų įtakai (Išėjimo 23:2). Biblijoje toks lengvai suviliojamas jaunuolis apibūdinamas kaip neturintis „sveikos nuovokos“, o tai reiškia, kad, be kitų dalykų, jam trūksta įžvalgumo (Patarlių 7:7). Neturint tvirtų įsitikinimų, gali imti ‘siūbuoti ir nešioti bet koks mokymo vėjelis, žmonių apgaulė’ (Efeziečiams 4:14).

Kaip vaiką nuo to apsaugoti? Pasirūpinkite, kad jis nestokotų trijų dalykų.

1. ĮŽVALGOS

Apaštalas Paulius rašė, jog subrendę žmonės „pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hebrajams 5:14). „Bet aš savo vaiką to mokau daug metų“, — galbūt pasakysite. Be abejo, šitoks mokymas jam naudingas dabar ir padeda pasirengti kitam amžiaus tarpsniui (2 Timotiejui 3:14). Beje, Paulius sakė, jog kiekvienam žmogui svarbu gebėti atskirti gera nuo bloga. Jei mažam vaikui užtenka vien žinoti, kas gera ir kas bloga, tai paaugliai turi būti ‘subrendę išmanymu’ (1 Korintiečiams 14:20; Patarlių 1:4; 2:11). Juk norite, kad paauglys paklustų ne aklai, bet  gebėtų logiškai samprotauti (Romiečiams 12:1, 2). Kaip galite jį to išmokyti?

Viena, leiskite išsakyti savo nuomonę. Nepertraukinėkite ir nereaguokite pernelyg jautriai, net jeigu jo nuomonė labai skiriasi nuo jūsiškės. Biblijoje rašoma: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti“ (Jokūbo 1:19; Patarlių 18:13). Be to, Jėzus sakė: „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mato 12:34). Jei atidžiai klausysitės, suprasite, kuo iš tikrųjų sūnus ar dukra gyvena.

Kai kalbatės, užuot primetinėjęs savo nuomonę, bandykite užduoti klausimus. Jėzus, kad paskatintų atvirai išsisakyti ne tik savo mokinius, bet ir priešininkus, kartais klausdavo: „Kaip jūs manote?“ (Mato 21:23, 28). Su sūnum ar dukra panašiai elgtis galite net tada, kai vaikas sako tai, kas jums nepatinka. Štai vienas pavyzdys.

Jeigu paauglys pareiškia: „Nesu tikras, ar Dievas yra.“

Užuot atsakę: „Mes tave kitaip mokėme, — aišku, tu tiki Dievą!“

Galėtumėte su juo samprotauti: „Kodėl tu taip manai?“

Kodėl turėtumėte padėti savo vaikui atsiverti? Nors jau girdėjote, ką jis sako, dar turite sužinoti, ką mano (Patarlių 20:5). Veikiausiai jis abejoja ne tuo, ar Dievas yra, bet, ar verta laikytis jo normų.

Pavyzdžiui, jaunuoliui, patiriančiam spaudimą nepaklusti Dievo nustatytiems moralės principams, rodos, būtų paprasčiau, jeigu Dievo nebūtų (Psalmyno 14:1). „Jei Dievo nėra, — galbūt svarsto jis, — neprivalau gyventi, kaip moko Biblija.“

Jeigu sūnus ar dukra mąsto panašiai, galbūt reikėtų drauge apsvarstyti, ar tikrai jam naudinga laikytis Dievo normų (Izaijo 48:17, 18). Jei pripažįsta, kad tie reikalavimai duoti jo naudai, padėkite vaikui suprasti, jog dėl savo gerovės pakovoti verta (Galatams 5:1).

Jeigu paauglys pareiškia: „Tai jūsų religija, bet ne mano.“

Užuot atsakę: „Tai mūsų religija, o tu mūsų vaikas, todėl, ką tikime mes, tikėsi ir tu.“

Galėtumėte su juo samprotauti: „Stipriai pasakyta. Tačiau jei tau nepriimtina, kuo tikiu aš, tikriausiai turi geresnį variantą. Tad kuo tu tiki? Kokių elgesio normų, tavo manymu, verta laikytis?“

Kodėl turėtumėte padėti savo vaikui atsiverti? Šitaip samprotaudami paskatinsite jį susimąstyti. Vaikas pats gali nustebti, supratęs, kad jo įsitikinimai nesiskiria nuo jūsų, bet jam ramybės neduoda visai kas kita.

Galbūt paauglys nežino, kaip savo įsitikinimus paaiškinti kitiems (Kolosiečiams 4:6; 1 Petro 3:15). O gal jūsų sūnui ar dukrai  krito į akį asmuo, nevertinantis Biblijos normų. Išsiaiškinkite, kur slypi problema, ir padėkite vaikui tai suprasti. Kuo jis bus įžvalgesnis, tuo geriau pasiruoš ateičiai.

2. SUAUGUSIŲJŲ VADOVAVIMO

Yra kultūrų, kuriose net ir šiais laikais mažai težinoma arba išvis nežinoma apie konfliktų ir stresų laikotarpį, kuris, anot psichologų, paauglystėje labai tikėtinas. Mokslininkai nustatė, kad būtent tokioje visuomenėje jaunuoliai į suaugusiųjų gyvenimą įsilieja labai anksti. Kartu su suaugusiais dirba, bendrauja ir jiems patikimos suaugusiųjų pareigos. Sąvokos „jaunimo kultūra“, „paauglių nusikalstamumas“ ir net žodis „paauglystė“ ten net nevartojamas.

Dabar aptarkime, ką daugelyje šalių patiria jaunuoliai, suvaryti į perpildytas mokyklas. Čia daugiausia laiko praleidžia su bendraamžiais, o grįžę po pamokų randa tuščius namus, nes tėtis ir mama dirba. Giminaičiai gyvena toli. Taigi ir vėl tenka leisti laiką su bendraamžiais. * Ar įžvelgiate pavojų? Ir ne tik dėl to, kad vaikas gali patekti į blogą draugiją. Tyrinėtojai pastebėjo, kad net pavyzdingi jaunuoliai, mažai būdami tarp suaugusiųjų, yra linkę elgtis netinkamai.

Viena iš tautų, kur jaunuoliai glaudžiai bendradarbiavo su suaugusiais žmonėmis, buvo senovės izraelitai. * Pavyzdžiui, Biblijoje pasakojama apie Uziją, dar paauglystėje tapusį Judo karaliumi. Kas jam padėjo sėkmingai eiti tokias atsakingas pareigas? Matyt, bent iš dalies tam įtakos turėjo vienas iš suaugusiųjų — Zacharijas, „mokęs jį bijoti Dievo“ (2 Metraščių 26:5).

Ar jūsų vaikas turi bent vieną ar daugiau draugų iš suaugusiųjų, kurių pažiūros tokios kaip ir jūsų? Nepavyduliaukite jam dėl tokios vertingos draugystės. Bendravimas su šiais žmonėmis galbūt padės vaikui elgtis dorai. Biblijos patarlėje sakoma: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas“ (Patarlių 13:20).

3. ATSAKOMYBĖS

Kai kuriose šalyse paaugliams įstatymas draudžia dirbti ilgiau nei nustatytą valandų skaičių per savaitę arba atlikti tam tikrus darbus. Siekiant apsaugoti vaikus nuo kenksmingų darbo sąlygų, tokie apribojimai buvo įvesti po XVIII—XIX amžiuje vykusios pramonės revoliucijos.

Nors minėti darbo įstatymai saugo vaikus nuo išnaudojimo ir kitokių pavojų, kai kurie tyrinėtojai tvirtina, jog šitokiais  draudimais slopinamas atsakomybės jausmas. Todėl, kaip rašoma knygoje Escaping the Endless Adolescence, daugelis paauglių tampa „niurgzliais, įsitikinusiais, kad yra verti beveik be jokių pastangų gauti viską, ko tik užsigeidžia“. Knygos autoriai pabrėžia, jog toks jaunimo požiūris „rodos, yra natūrali reakcija į paauglius supančią aplinką, labiau nukreiptą į tai, kaip juos linksminti, o ne ko iš jų reikalauti“.

Biblijoje, priešingai, pasakojama apie jaunuolius, kurie gana anksti ėmėsi atsakingų pareigų. Štai Timotiejus su Pauliumi, vėliau jam padariusiu didelę įtaką, susipažino dar būdamas paauglys. Kartą Paulius Timotiejui pasakė: „Primenu tau, kad neleistum prigesti Dievo dovanai“ (2 Timotiejui 1:6, NW). Veikiausiai būdamas maždaug dvidešimties Timotiejus paliko gimtuosius namus ir su apaštalu leidosi į kelionę. Jiedu kūrė naujas bendruomenes ir ugdė broliją. Po kokių dešimties bendros tarnystės metų Paulius krikščionims Filipuose galėjo pasakyti: „Neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi“ (Filipiečiams 2:20).

Dažnai paaugliai mielai imasi pareigų, ypač kai mato, kad darbas prasmingas. Tai ne tik ruošia juos ateičiai, bet ir padeda atsiskleisti sugebėjimams.

Kaip prisitaikyti prie naujų aplinkybių

Jeigu jūsų vaikas jau paauglys, tikriausiai pastebėjote, kad, kaip minėta šio straipsnio pradžioje, per pastaruosius kelerius metus jūsų santykiai pasikeitė. Neabejokite: kaip ir kitais vaiko gyvenimo tarpsniais, jūs galite prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

Vaiko paauglystę laikykite proga: 1) padėti jam įgyti įžvalgos, 2) mokyti, 3) ugdyti atsakomybės jausmą. Taip vaiką paruošite gyvenimui.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

„GERESNIŲ TĖVŲ NET NEGALĖČIAU ĮSIVAIZDUOTI“

Jehovos liudytojai žodžiu ir pavyzdžiu moko savo vaikus gyventi pagal Biblijos principus (Efeziečiams 6:4). Tačiau taip elgtis neverčia. Tėvai pripažįsta, kad jų suaugęs sūnus ar dukra turi nuspręsti pats, kokias vertybes puoselėti.

Aštuoniolikmetė Ašlin vertina tai, ką jai įdiegė tėvai. „Man, — sako ji, — tikėjimas nėra tik laisvalaikio užsiėmimas, kuriam skiriama viena diena per savaitę. Tai gyvenimo būdas. Mano religinės pažiūros daro įtaką viskam, ką veikiu ir kokius sprendimus priimu, pradedant tuo, kokius žmones renkuosi sau draugais ir baigiant, kuo užsiimu ir kokias knygas skaitau.“

Ašlin labai dėkinga tėvams, kad šie ją auklėjo krikščioniška dvasia. „Geresnių tėvų nei negalėčiau įsivaizduoti, — pasakoja mergina. — Esu dėkinga, kad jie įdiegė man troškimą tarnauti Jehovai. Tėvai išliks kelrode žvaigžde visą mano gyvenimą.“

[Iliustracija 17 puslapyje]

Leiskite paaugliui išsikalbėti

[Iliustracija 18 puslapyje]

Suaugęs žmogus gali turėti teigiamos įtakos jūsų vaikui

[Iliustracija 19 puslapyje]

Prasmingas darbas ugdo paauglio atsakomybę