Cunamis Japonijoje, 2011 m. Pasakoja įvykių liudininkai

Apie žemės drebėjimą ir cunamį Japonijoje iš pirmų lūpų

ŠIŲ metų kovo 11 dieną, penktadienį, 14 val. 46 min. Japoniją supurtė ketvirtas pagal stiprumą pasaulyje užregistruotas žemės drebėjimas. Dėl to kilo galingas cunamis, ir sekė kiti požeminiai smūgiai, kėlę baimę dar ne vieną savaitę. Žuvo arba dingo be žinios apie 20000 žmonių. Tačiau tūkstančiams pavyko išsigelbėti. Štai ką pasakoja pergyvenusieji siaubą.

Tadajukis su žmona Harumi buvo savo namuose Išinomakyje (Mijagi prefektūra), kai išgirdo dundesį, ir jų namas ėmė baisiai drebėti. „Išbėgę į lauką pašiurpome — žemėje žiojėjo plyšiai. Mūsų namas siūbavo į visas puses, o iš sienų tarsi dūmai plūstelėjo dulkės“, — pasakoja Tadajukis.

Žemės drebėjimo epicentras buvo vandenyne už 129 kilometrų nuo Mijagi pakrantės. Cunamis nusiaubė 670 kilometrų ilgio ruožą palei Ramųjį vandenyną. Kai kuriose vietose bangų aukštis prie kranto siekė 15 metrų. Jos išgriovė  molus, upių krantines ir, risdamosi net 40 kilometrų į sausumą, šlavė viską, kas pasitaikė kelyje.

Elektros tinklai, dujotiekis, vandentiekis buvo visiškai suniokoti. Apgadinta arba tiesiog sulyginta su žeme apie 160000 namų, parduotuvių, fabrikų. Vienu metu maždaug 2500 laikinų pastogių — mokyklose ar vietos bendruomenių centruose — glaudėsi per 440000 nukentėjusiųjų. Daugybė kitų apsistojo pas gimines ir draugus. Dešimtys tūkstančių žuvo, tūkstančiai dingo be žinios.

Netektys ir sielvartas

Cunamis nusinešė žymiai daugiau aukų nei žemės drebėjimas. Joičis, gyvenęs Rikuzentakatoje (Ivatės prefektūra), greitai sumojo, kad po žemės drebėjimo gali užklupti cunamis, tad nuvežė tėvus į saugesnę vietą. Paskui grįžo pasižiūrėti, ar nereikia pagalbos kaimynams. Vis dar nerimaudami dėl tėvų, Joičis su žmona Tacuko buvo beskubą pas juos, bet sužinojo, kad cunamis jau čia pat.

Sutuoktiniai puolė prie vienos slėptuvės, bet negalėjo patekti į vidų, nes durys buvo užverstos nuolaužomis. Staiga išvydo tiesiai į juos nešamą juodą kaip anglis netoliese stovėjusią lentpjūvę. „Bėk!“ — sušuko Tacuko.

Vargais negalais jie pasiekė kiek aukštėliau esantį mokyklos kiemą. Iš čia matė, kaip vanduo ryja vieną pastatą po kito. „Neša mano namą“, — suvaitojo viena moteris. Buvo sugriauta beveik trys ketvirtadaliai Rikuzentakatos. Joičio tėvai žuvo. Mamos kūną po kurio laiko surado, tėvo — ne.

Toru dirbo viename fabrike Išinomaki pakrantėje. Po pirmojo požeminio smūgio jis puolė į automobilį, kad suspėtų pabėgti. Be to, ragino gelbėtis ir kitus, nes įtarė užgriūsiant cunamį.

„Pirmiausia pasukau į savo namus, stovinčius ant kalvos. Bet tuoj pat patekau į eismo spūstį, — pasakoja Toru. — Per radiją automobilyje išgirdau, jog cunamis jau pasiekė kaimyninį miestą. Atsidariau langą, kad prireikus galėčiau iššokti. Netrukus pamačiau į mane artėjančią milžinišką, daugiau nei dviejų metrų aukščio, juodą vandens sieną. Ji tėškė priešais stovėjusius automobilius į manąjį, ir tuoj visi buvome nublokšti tolyn į sausumą.

Vos ne vos išlindau pro langą, bet tada mane pagavo  ir nunešė tepaluoto dvokiančio vandens srautas. Atsidūriau kažkokioje automobilių remonto dirbtuvėje. Stipriai įsitvėriau laiptų ir užkopiau į antrą aukštą. Didžiausiomis pastangomis man pavyko išgelbėti dar tris žmones. Tą žvarbią naktį ištvėrė ne daug kas. Snigo, o vanduo vis kilo. Bet padėti besišaukiantiems pagalbos negalėjome.“

Prieš žemės drebėjimą Midori iš Kamaiši (Ivatės prefektūra) maloniai leido laiką su savo seneliais. Ji buvo ką tik baigusi vidurinę mokyklą ir atnešė parodyti atestatą jau kurį laiką negaluojančiam seneliui. Jis garsiai perskaitė įvertinimus ir pagyrė Midori už stropumą. Praėjus penkioms dienoms po šių laimingų akimirkų smogė žemės drebėjimas.

Midori su mama Juko, baimindamosi gresiančio cunamio, paragino senelius bėgti į saugią vietą. Bet senelis sakė: „Ne, niekur neisiu. Cunamis dar niekada nebuvo atsiritęs taip toli į sausumą.“ Jos bandė jį išnešti iš namo, bet nepajėgė pakelti. Todėl nuskubėjo ieškoti pagalbos. Tačiau tuo metu cunamis jau buvo pasiekęs krantą. „Greičiau! Bėkite!“ — šaukė žmonės nuo artimiausios kalvos. Vanduo ryte rijo vieną namą po kito. Midori paklaikusiu balsu šaukė: „Seneli! Močiute!“ Senelio kūną vėliau rado, o močiutės paieškos buvo bergždžios.

Pastangos padėti nukentėjusiems

Japonijos vyriausybė nedelsdama mobilizavo šalies ugniagesius, policininkus ir ginkluotąsias pajėgas. Per trumpą laiką į gelbėjimo darbus įsitraukė daugiau kaip 130000 žmonių. Vėliau atėjo pagalba iš užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų. Netrukus atvyko daugybė gelbėtojų ir medikų. Jie ieškojo išgyvenusiųjų, teikė medicininę pagalbą ir valė griuvėsius.

Savo nariams padėjo įvairios organizacijos, tarp jų ir Jehovos liudytojai. Iškart po penktadienį įvykusio žemės drebėjimo ir cunamio liudytojai greit išsiaiškino, ar broliai, sesės sveiki ir saugūs. Tačiau daug kur keliai buvo neišvažiuojami, o elektros tiekimas ir telefono ryšys nutrauktas. Didelėje nuniokotoje teritorijoje pasiekti žmones buvo labai sudėtinga.

Aną siaubingą penktadienio popietę vienam iš Jehovos liudytojų bendruomenės Soma mieste (Fukušimos prefektūra) vyresniųjų, Takajukiui, pavyko susisiekti vos su keliomis liudytojų šeimomis. „Likusių nusprendžiau paieškoti kitą dieną, — sako jis. — Vos ėmus brėkšti išvažiavau automobiliu, o vėliau pėsčiomis tęsiau paieškas iki vakaro. Ieškodamas bendruomenės narių apėjau dvidešimt vietų, tarp jų ir laikinas prieglaudas. Suradęs drąsinau iš Šventojo Rašto ir drauge meldėmės.“

Šunji iš Išinomaki pasakoja: „Sudarėme bendratikių paieškos komandas. Atvykę į  nelaimės vietą buvome sukrėsti. Automobiliai karojo ant elektros stulpų, namai suvirtę vieni ant kitų, o griuvėsių kalnai aukštesni už pastatus. Ant vieno automobilio stogo pamatėme lavoną. Žmogus, matyt, neištvėrė nakties šalčio. Kitas automobilis aukštyn ratais kabojo tarp pastatų. Jo viduje irgi buvo lavonas.“

Šunji pajuto palengvėjimą, kai laikinuose prieglobsčiuose rado bendratikių. „Juos pamatęs, supratau, kokie jie man brangūs“, — sako jis.

„Nesitikėjome, kad taip greit!“

Dvi jaunos liudytojos, Jui ir Mizuki gyveno netoli viena kitos Minamisanriku mieste (Mijagi prefektūra). Po pirmo požeminio smūgio jos išbėgo laukan ir pamačiusios viena kitą kartu nuskubėjo į aukštesnę vietą. Nepraėjo nei dešimt minučių, ir juodvi išvydo, kaip viena po kitos besiritančios bangos siaubė jų namus bei visą miestą.

 Laikinoje prieglaudoje sutikusios dar dvi liudytojas, jos drauge pasimeldė. Kitą rytą jų ir artimiausios bendruomenės nariai, perkopę kalną, atnešė maisto bei kitokių atsargų. Jui ir Mizuki buvo be galo sujaudintos ir pasakė: „Žinojome, kad jūs ateisite, bet nesitikėjome, kad taip greit!“

Hideharu, Jehovos liudytojų keliaujantysis prižiūrėtojas, tarnaujantis Tome bendruomenėje, apsilankęs laikinoje prieglaudoje pasakoja: „Visą naktį bandžiau surasti pakrantėje gyvenusius mūsų draugus. Galiausiai ketvirtą valandą ryto sužinojau, jog kai kurie glaudžiasi vienoje mokykloje. Septintą valandą susirinkę apie dešimt mūsiškių paruošė ryžių paplotėlių, ir trise automobiliu išvykome pas bendratikius. Dauguma kelių buvo nepravažiuojami. Galiausiai pasiekėme mokyklą. Net praradusieji namus padėjo mums suteikti būtiniausią pagalbą kitiems.“

Tenkiname dvasinius poreikius

Jehovos liudytojai reguliariai renkasi studijuoti Biblijos, o kai kurios bendruomenės tokias sueigas rengia pentadienio vakarą. Tą vakarą rinkdavosi ir Rikuzentakatos Jehovos liudytojai, kurių Karalystės salę — pastatą, kur vyksta jų sueigos, — sugriovė cunamis. „Vis tiek renkime sueigą“, — pasiūlė vienas liudytojas. Buvo pasirinktas mažai apgadintas gyvenamasis namas ir apie tai pranešta bendruomenės nariams.

Nors elektros tiekimas nebuvo atnaujintas, turėjome elektros generatorių, tad buvo šviesu. Susirinko šešiolika žmonių. „Braukėme džiaugsmo ašaras“, — prisimena jaunas liudytojas Jasujukis, per cunamį praradęs namus. „Tai buvo geriausia priebėga, — sako Hideko. — Sueigą dažnai nutraukdavo besikartojantys stiprūs požeminiai smūgiai, tačiau būdama su broliais bei sesėmis pamiršau mane kankinusią baimę ir nerimą.“

Nuo to laiko bendruomenė rengdavo visas sueigas. Po dviejų dienų, sekmadienį, buvo sakoma viešoji kalba „Pasaulinė brolija, išgelbėta nuo nelaimės“.

Gelbėjimo darbai

Netrukus gelbėjimo darbų ėmėsi įvairios vyriausybinės organizacijos. Tą patį darė ir Jehovos liudytojų bendrijos filialas, įsikūręs Ebinoje netoli Tokijo. Šeštadienį, kitą dieną po žemės drebėjimo, broliai iš filialo didžiulę nusiaubtą sritį padalino į tris teritorijas. Pirmadienį, praėjus trims dienoms po katastrofos, jose apsilankė filialo atstovai.

Pagalba nelaimės ištiktiesiems buvo teikiama dar ne vieną mėnesį. Jehovos liudytojai išdalino daug tonų maisto ir kitokių būtiniausių reikmenų, kuriuos surinko bendratikiai. Vienu metu veikė net trys pagalbos centrai ir 21 smulkesnis padalinys: sandėliai bei labdaros dalinimo punktai. Per du pirmuosius mėnesius šimtai savanorių išdalino per 250 tonų maisto, drabužių ir kitokių būtinų dalykų. Daugelis liudytojų šia labdara dalinosi su kaimynais.

Rikuzentakatos ir Ofunato miestų Jehovos liudytojai savo atstatytose Karalystės  salėse stiprino žmones dvasiškai. Nukentėjusiems tai padės įveikti sunkumus grįžtant į normalias gyvenimo vėžes ir atsitiesiant po traumos, patirtos dėl žemės drebėjimo bei cunamio. Iš daugiau kaip 14000 nelaimės zonoje gyvenusių liudytojų dvylika žuvo ir du dingo be žinios.

Daugelis nuo šios baisios katastrofos tiesiogiai nukentėjusių Jehovos liudytojų apie save galėtų pasakyti, ką ir viena šeima: „Bėgdami kiekvienas turėjome tik po vieną krepšį. Bet visais mūsų poreikiais pasirūpino bendratikiai.“ Kaip nuostabu, kad tikrojo Dievo, Jehovos, tarnai jau dabar gali džiaugtis pasauline brolija, apie kurią kalbėjo Jėzus ir jo apaštalai. Šių saitų nepajėgia nutraukti nei cunamis, nei jokia kita stichinė nelaimė (Jono 13:34, 35; Hebrajams 10:24, 25; 1 Petro 5:9).

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

BRANDUOLINĖ KATASTROFA

Fukušimos Daiči atominės elektrinės reaktoriams cunamio padaryta žala išgąsdino visą pasaulį. Radiacija pasklido ne tik po Japoniją, bet ir po kitas šalis. Žmonėms grėsė mirtinas apšvitinimas radioaktyviosiomis medžiagomis, todėl tūkstančiai jų buvo evakuoti.

„Mūsų namas stovėjo netoli atominės elektrinės, — sako Megumi. — Kitą dieną po žemės drebėjimo išgirdome apie avariją joje ir mums buvo liepta bėgti.“ Jos sesuo Nacumi pasakoja: „Ore ratus nuolat suko sraigtasparniai, kaukė sirenos, per garsiakalbį buvome primygtinai raginami evakuotis.“ Per kelias savaites joms teko kraustytis devynis kartus. Galiausiai merginoms buvo leista vos dviem valandoms grįžti į namus pasiimti būtiniausių daiktų.

Čikako, kuriai per šešiasdešimt, buvo Namyje (Fukušimos prefektūra). „Prasidėjus žemės drebėjimui, nuskubėjau į nurodytą slėptuvę. Aš ir du mano vaikai dėl pakartotinių požeminių smūgių ten praleidome bemiegę naktį. Septintą valandą ryto mums buvo liepta nedelsiant vykti į prieglobsčio vietą kitame mieste.

Keliuose buvo tokios transporto grūstys, kad į paskirtą vietą atvažiavome tik trečią valandą popiet. Čia sužinojome, jog atominėje elektrinėje įvyko sprogimas. Išvykdama tikėjausi, kad netrukus grįšime namo, todėl nieko nebuvome pasiėmę.“ Ši moteris su šeima ne kartą kėlėsi iš vienos vietos į kitą, kol galų gale toli nuo savo namų surado, kur apsistoti.

[Šaltinio nuoroda]

Photo by DigitalGlobe via Getty Images

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

PAMOKA VISIEMS

Praradęs kone visą turtą anksčiau minėtas Joičis iš Rikuzentakatos pasakė: „Tikrai galiu patikinti, kad daiktai saugumo neužtikrina.“ Tokio požiūrio Dievo tarnai laikosi jau nuo seno, ypač tie, kurie patys įsitikino, kokie teisingi Jėzaus mokymai. Jis aiškino, kiek nedaug turtai reiškia palyginus su Dievo palankumu (Mato 6:19, 20, 33, 34).

Kita pamoka — sužinojus apie gresiantį pavojų skubiai reaguoti. Nuo to gali priklausyti, išsigelbėsite ar ne. Japonijoje dauguma tų, kurie nedvejodami bėgo į aukštesnę vietą, liko gyvi.

 [Žemėlapis/iliustracijos 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

JAPONIJA

TOKIJAS

Kamaiši

Rikuzentakata

Minamisanriku

Išinomaki

Soma

Fukušimos atominė elektrinė

Ebina

Jehovos liudytojų filialas

[Iliustracijos]

Rikuzentakata (Ivatės prefektūra)

Soma (Fukušimos prefektūra)

Išinomaki (Mijagi prefektūra)

Kamaiši (Ivatės prefektūra)

Minamisanriku (Mijagi prefektūra)

[Iliustracija 14 puslapyje]

Harumi ir Tadajukis

[Iliustracija 15 puslapyje]

Joičis ir Tacuko

[Iliustracija 17 puslapyje]

Juko ir Midori

[Iliustracija 17 puslapyje]

Toru

[Iliustracija 17 puslapyje]

Automobilis, kurį vairavo Toru

[Iliustracija 17 puslapyje]

Takajukis

[Iliustracija 18 puslapyje]

Šunji

[Iliustracija 19 puslapyje]

Mizuki ir Jui

[Iliustracija 19 puslapyje]

Hideharu

[Iliustracija 19 puslapyje]

Gelbėjimo darbai

[Iliustracija 20 puslapyje]

Rikuzentakatos Karalystės salė po cunamio

[Iliustracija 20 puslapyje]

Atstatymo darbai po trijų mėnesių

[Iliustracija 20 puslapyje]

Atstatyta Karalystės salė

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 14 puslapyje]

JIJI PRESS/AFP/Getty Images