Jie darė viską, kad žmonės neskaitytų Dievo Žodžio

VĖLESNIAIS laikais buvo stengiamasi Bibliją išversti į gyvąsias kalbas. Juk hebrajų ar graikų kalbas, kuriomis ji buvo parašyta, tuomet bemokėjo tik vienas kitas. Ir šiandien daugumai iš mūsų būtų sunku suprasti Dievo Žodį, jeigu jis būtų prieinamas tik senovinėmis originalo kalbomis.

Beveik 300 metų anksčiau, nei Jėzus gyveno žemėje, Hebrajiškuosius raštus buvo pradėta versti į graikų kalbą. Šis vertimas vadinamas Septuaginta. Praėjus maždaug 700 metų, Jeronimas Hebrajiškuosius ir Graikiškuosius raštus išvertė į lotynų kalbą, kuria tuo metu šnekėjo Romos imperijos gyventojai. Šis vertimas žinomas kaip Vulgata.

Vėliau lotynų kalbą imta vartoti vis rečiau, ir ją mokėjo tik išsilavinę žmonės. O versti Bibliją į kitas kalbas draudė Katalikų bažnyčia. Aukštieji dvasininkai įrodinėjo, neva Biblija gali būti skaitoma tik hebrajų, graikų ir lotynų kalbomis. *

Bažnyčios skilimas

IX amžiuje Metodijus ir Kirilas, Rytų, arba Bizantijos, bažnyčios misionieriai iš Tesalonikos, ėmėsi iniciatyvos slavų kalbą  padaryti bažnytine. Jie norėjo, kad Rytų Europoje gyvenančios slavų tautos, kurios nesuprato nei graikiškai, nei lotyniškai, Dievą pažintų gimtąja kalba.

Tačiau šie misionieriai patyrė aršų pasipriešinimą. Germanų dvasininkai siekė lotynų kalbos dominavimo, tikėdamiesi, kad tai apsaugos nuo didėjančios Bizantijos bažnyčios įtakos. Akivaizdu, jog politika jiems buvo svarbiau už žmonių religinį švietimą. Augantis priešiškumas tarp Vakarų ir Rytų krikščionijos 1054 metais baigėsi Bažnyčios skilimu į Romos katalikų ir Rytų stačiatikių.

Priešinamasi Biblijos vertimui

Ilgainiui Romos katalikų bažnyčia lotynų kalbą pradėjo laikyti šventa. Todėl, kai 1079-aisiais Bohemijos kunigaikštis Vratislavas paprašė leidimo mišias laikyti slavų kalba, popiežius Grigalius VII jam atrašė: „Jūsų prašymo jokiu būdu negalime patenkinti.“ Kodėl?

„Tiems, kas kruopščiai gilinasi į šį klausimą, — pareiškė Grigalius, — akivaizdu, jog Dievui patinka, kad tam tikrose vietose Šventasis Raštas būtų paslaptis, nes, jeigu taptų visiems iki galo suprantamas, būtų paniekintas ir nuvertintas, arba prastuomenė jį suprastų iškreiptai, o tai ją vestų į nuopuolį.“

Paprastiems žmonėms beveik nebuvo jokių galimybių susipažinti su Biblija, o, anot Bažnyčios hierarchų, taip ir turėjo likti. Juk šitaip kunigai galėjo valdyti liaudį. Jie nenorėjo, kad eiliniai žmonės domėtųsi tuo, į ką, dvasininkų manymu, turėjo teisę tik jie.

1199 metais popiežius Inocentas III, rašydamas apie „eretikus“, išvertusius Bibliją į prancūzų kalbą ir išdrįsusius apie šią knygą diskutuoti tarpusavyje, pritaikė Jėzaus žodžius: „Neduokite to, kas šventa, šunims ir nemeskite savo perlų kiaulėms“ (Mato 7:6). Kodėl popiežius taip pareiškė? „Kad joks paprastas ir nemokytas žmogus neišdrįstų domėtis švenčiausiais raštais arba kalbėti apie juos kitiems.“ Nepaklususieji popiežiaus įsakui būdavo atiduodami inkvizitoriams, o šie kankinimais priversdavo aukas prisiimti kaltę. Kas neparodydavo atgailos, tą gyvą sudegindavo ant laužo.

Ilgoje kovoje dėl teisės turėti Bibliją arba ją skaityti dažnai buvo remiamasi popiežiaus Inocento laišku. Tai buvo pagrindas uždrausti šią knygą skaityti ir versti į kitas kalbas. Vos jam išleidus įsaką, pradėta deginti ne tik Biblijas, išverstas į to meto tautų kalbas, bet ir jas turinčius žmones. Vėlesniais amžiais vyskupai bei katalikiškos Europos valdovai ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad popiežiaus Inocento III įsako būtų griežtai laikomasi.

 Katalikų hierarchai gerai žinojo, kad dauguma jų mokymų pagrįsti ne Biblija, o Bažnyčios tradicija. Nekyla abejonių, jog tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jie taip nenorėjo, kad ištikimi parapijiečiai skaitytų Dievo Žodį. Susipažinę su šia knyga, jie būtų pamatę, kaip Bažnyčios mokymai skiriasi nuo Šventojo Rašto.

Reformacijos poveikis

Protestantizmas labai pakeitė Europos religinį veidą. Tai, kaip Martynas Liuteris suprato Šventąjį Raštą, iš esmės paskatino jį siekti Katalikų bažnyčios reformų ir galiausiai 1521 metais nuo jos atsiskirti. Taigi žengęs šį ryžtingą žingsnį Liuteris — gabus vertėjas — ėmė daryti viską, kad visuomenė galėtų pažinti Bibliją.

Liuterio išversta į vokiečių kalbą ir uoliai platinama Biblija patraukė Romos katalikų bažnyčios dvasininkų dėmesį. Jie suprato, kad tai sumenkins jų pripažintą ir naudojamą lotynišką Bibliją. Nepaisant to, netrukus pasirodė du Biblijos leidimai vokiečių kalba. Tačiau, nepraėjus nei 25 metams, 1546-aisiais, Romos katalikų Tridento susirinkimas bet kokios religinės literatūros leidybą, įskaitant Biblijos vertimų, pavedė kontroliuoti Bažnyčiai.

Tridento susirinkimas paskelbė įsaką, „kad nuo šiol Šventasis Raštas [...] turės būti spausdinamas pačiu teisingiausiu būdu; niekam nevalia spausdinti jokių knygų apie šventus dalykus, nenurodant autoriaus, ar susitarti, kad tai darytų kažkas kitas; taip pat draudžiama tokias knygas pardavinėti arba turėti, kol jų turinio nepatikrino ir leidimo nedavė [vietos vyskupas]“.

1559 metais popiežius Paulius IV išleido pirmąjį Romos katalikų bažnyčios draudžiamų knygų indeksą. Juo remiantis, buvo uždrausta turėti Biblijos vertimus į anglų, ispanų, italų, olandų, prancūzų, vokiečių kalbas, taip pat kai kuriuos vertimus į lotynų kalbą. Kiekvienam, norinčiam skaityti Bibliją, buvo privalu gauti vyskupo arba inkvizitoriaus raštišką leidimą — ne itin viliojanti perspektyva, nebent norėtum būti įtartas erezija.

Žmonės, išdrįsę turėti Bibliją gimtąja kalba arba šią knygą platinti, patekdavo į Katalikų bažnyčios nemalonę. Daugelį suimdavo, sudegindavo pririštus prie stulpo, svilindavo virš ugnies, įkalindavo iki gyvos galvos, pakardavo. Konfiskuotas Biblijas sumesdavo į  laužą. Beje, katalikų kunigai nesiliovė atiminėję ir deginę Biblijas iki pat XX amžiaus.

Tai nereiškia, jog protestantizmas buvo tikras Biblijos draugas ir gynėjas. XVIII—XIX amžiuje kai kurie protestantų teologai ištobulino Biblijos studijavimo metodus, paremtus kritika. Ilgainiui nemažai žmonių priėmė mokymus, kuriems įtakos turėjo Darvino teorija — idėja, kad gyvybė buvo ne sukurta, o atsirado atsitiktinai ir vystėsi be Kūrėjo pagalbos.

Teologai ir net daugelis dvasininkų mokė, jog Biblija iš esmės pagrįsta legendomis ir mitais. Todėl nenuostabu, kad šiandien protestantų kunigai, kaip ir jų parapijiečiai, neigia Biblijos istoriškumą.

Galbūt ir jūs esate girdėjęs kritikuojant Biblijos autentiškumą ir stebitės, kad praėjusiais amžiais buvo taip stengiamasi ją sunaikinti. Tačiau tokios užmačios žlugo. Biblija viską ištvėrė!

Kodėl išliko

Reikia pasakyti, jog daugelis vertino Bibliją ir, kad ją apgintų, buvo pasiryžę paaukoti gyvybę. Tačiau svarbiausia šios knygos išlikimo priežastis — jėga, daug stipresnė už žmogaus meilę. Juk kiekvienas, prisidėjęs prie Biblijos knygų užrašymo, buvo įkvėptas Dievo (Izaijo 40:8; 1 Petro 1:25).

Skaitant Bibliją ir taikant jos mokymus palengvėja gyvenimas, pagerėja sveikata bei santykiai šeimoje. Dievas nori, kad Biblija išliktų ir būtų verčiama į kuo daugiau kalbų, o žmonės galėtų mokytis jį pamilti, jam tarnautų ir galiausiai būtų laimingi amžinai. Aišku, būtent to trokštame ir mes visi!

Jėzus savo dangiškajam Tėvui maldoje kalbėjo: „Tavo žodis yra tiesa“ (Jono 17:17). Per Bibliją — šventuosius raštus, iš kurių Jėzus skaitė ir mokė, — nuoširdiems žmonėms Dievas atsako į jiems rūpimus klausimus.

Tad kviečiame daugiau sužinoti, ką Dievas žmonijai kalba per Bibliją. Jehovos liudytojai, kurie platina šį žurnalą, mielai jums padės. *

[Išnašos]

[Anotacija 6 puslapyje]

Paprastiems žmonėms beveik nebuvo jokių galimybių susipažinti su Biblija, todėl kunigai galėjo valdyti liaudį

[Anotacija 8 puslapyje]

Žmones, kurie išdrįso turėti arba platinti Bibliją, suimdavo, sudegindavo pririštus prie stulpo arba įkalindavo iki gyvos galvos

[Rėmelis 9 puslapyje]

KLAUSIMAI, Į KURIUOS ATSAKO BIBLIJA

Kūrėjas nori, kad žinotume atsakymus į šiuos esminius klausimus:

● Kokia mūsų būties esmė?

● Kodėl pasaulyje tiek daug kančių?

● Kur yra mirusieji?

● Kur link žmonija eina?

Biblija atsako į visus šiuos klausimus ir net pateikia praktiškų patarimų, kaip pasiekti tikrąją laimę.

[Lentelė/iliustracijos 6, 7 puslapiuose]

BANDYMAI UŽGNIAUŽTI DIEVO ŽODĮ

Apie 636 m.

Izidorius Sevilietis pareiškia, jog hebrajų, graikų bei lotynų kalbos yra šventos ir vienintelės tinkamos Šventajai Biblijai.

1079 m.

Popiežius Grigalius VII kategoriškai atsisako patenkinti Vratislavo prašymą leisti mišias laikyti slavų kalba, motyvuodamas tuo, kad Šventasis Raštas neturi būti prieinamas prastuomenei.

1199 m.

Popiežius Inocentas III kiekvieną, kas išdrįsta Bibliją versti arba apie ją diskutuoti, paskelbia eretiku. Visi nepaklusę popiežiaus įsakui dažniausiai nukankinami ir nužudomi.

1546 m.

Tridento susirinkimo dekretu, bet kokiam Biblijos vertimui spausdinti imta reikalauti Katalikų bažnyčios leidimo.

1559 m.

Popiežius Paulius IV uždraudžia turėti Bibliją vietos kalba. Visi tokie vertimai konfiskuojami ir sudeginami. Neretai sudeginamas ir knygos savininkas.

[Šaltinių nuorodos]

Popiežius Grigalius VII: © Scala/White Images/Art Resource, NY; popiežius Inocentas III: © Scala/Art Resource, NY; Tridento susirinkimas: © Scala/White Images/Art Resource, NY; popiežius Paulius IV: © The Print Collector, Great Britain/HIP/Art Resource, NY

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 8 puslapyje]

From Foxe’s Book of Martyrs