Tapti Dievo draugu niekada ne per vėlu

Papasakojo Olavis J. Matila (Olavi J. Mattila)

„Ar kada susimąstėte apie tai, kad įmanoma nuodugniai pažinti Kūrėją?“ Šį klausimą kartą man uždavė vienas Jehovos liudytojas, ir tai paskatino suklusti. Tuomet man buvo per aštuoniasdešimt. Pažinojau ne vieną įžymų žmogų, net kai kuriuos politinius vadovus. Tačiau ar būdamas tokio amžiaus iš tikrųjų galėjau pažinti Dievą ir tapti jo draugu?

GIMIAU 1918-ųjų spalį Hiuvinkėje (Suomija). Nuo mažens dirbau įvairius ūkio darbus. Tėvai augino galvijus, arklius, viščiukus, žąsis. Įpratau prie sunkaus darbo ir tuo didžiavausi.

Kai paaugau, tėvai skatino įgyti išsilavinimą. Todėl palikau namus ir įstojau į koledžą. Be to, pradėjau sportuoti ir susipažinau su Suomijos sporto asociacijos pirmininku Urho Kekonenu (Urho Kekkonen). Tuomet nė neįtariau, kad ponas Kekonenas taps Suomijos ministru pirmininku, o vėliau šalies prezidentu ir tas pareigas eis beveik trisdešimt metų. Taip pat negalėjau įsivaizduoti, kaip ši pažintis paveiks mano gyvenimą.

Aukšta padėtis ir valdžia

1939 metais tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos kilo konfliktas. Tų pačių metų lapkritį mane paėmė į kariuomenę. Iš pradžių tarnavau instruktoriumi rezervinėse pajėgose, vėliau — kulkosvaidininkų būrio vadu. Mūšiai vyko Karelijoje, prie Suomijos ir Sovietų Sąjungos sienos. 1941-ųjų vasarą netoli Vyborgo mane sunkiai sužeidė šrapnelis, todėl buvau paguldytas į karo ligoninę. Taigi daugiau kariauti nebeprisiėjo.

1944 metų rugsėjį mane paleido iš armijos, tad grįžau į koledžą. Vėl pradėjau sportuoti. Tris kartus tapau šalies čempionu: du kartus estafetinio ir kartą barjerinio bėgimo. Be to, gavau technologo ir ekonomisto specialybių universiteto baigimo diplomus.

Tuo metu Urho Kekonenas jau buvo įtakingas politikas. 1952 metais, būdamas ministru pirmininku, jis man pasiūlė diplomato pareigas Kinijoje. Ten susipažinau su keliais valdžios pareigūnais, tarp jų ir Kinijos vadovu Mao Dzedongu. Tačiau labiausiai džiaugiuosi toje šalyje susipažinęs su Suomijos užsienio reikalų ministerijoje dirbusia miela jauna moterimi Aniki. 1956-ųjų lapkritį ji tapo mano žmona.

Kitais metais mane paskyrė Suomijos ambasadoriumi Argentinoje. Ten gyvendami susilaukėme dviejų sūnų. 1960-ųjų sausį grįžome į Suomiją. Netrukus gimė mūsų trečiasis vaikas, dukrelė.

 Aukščiausiuose valdžios postuose

Nors niekada nepriklausiau jokiai partijai, 1963-iųjų lapkritį prezidentas Kekonenas man pasiūlė užsienio prekybos ministro postą. Per dvylika metų darbavausi šešiuose kabinetuose, dvi kadencijas buvau užsienio reikalų ministras. Anuomet tvirtai tikėjau, kad pasaulio problemas įmanoma išspręsti sumanių žmonių pastangomis. Bet netrukus įsitikinau, kaip godžiai žmonės trokšta valdžios. Savo akimis mačiau, kokią žalą daro nepasitikėjimas ir pavydas (Mokytojo 8:9).

Be abejo, teko sutikti ir nemažai žmonių, kurie nuoširdžiai stengėsi pagerinti padėtį. Tačiau net ir geriausių ketinimų turintiems vadovams nepavykdavo pasiekti savo tikslų.

1975-ųjų vasarą 35 valstybių vadovai susirinko į Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją Helsinkyje. Tuo metu buvau užsienio reikalų ministras ir artimas prezidento Kekoneno patarėjas. Man patikėjo organizuoti renginį ir net sutikti į jį atvykstančius valstybių lyderius.

Per tas kelias dienas buvo visapusiškai išbandyti mano diplomatiniai sugebėjimai. Jau vien susodinti delegatus buvo tikras iššūkis! Vis dėlto pastebėjau, jog konferencija ir po jos įvykę kiti susitikimai prisidėjo prie žmogaus teisių apsaugos ir didesnės tolerancijos tarp pasaulio galingųjų.

Suvokiu savo dvasinius poreikius

Kai 1983 metais išėjau į pensiją, persikėlėme į Prancūziją, kur gyveno dukra. Po kurio laiko prasidėjo nesėkmės. 1994-ųjų lapkritį Aniki buvo diagnozuotas krūties vėžys. Tais pačiais metais investavau į verslą, kuris vėliau pasirodė nesąžiningas. Visą gyvenimą labai stengiausi išlaikyti gerą vardą, bet šis vienas klaidingas sprendimas suteršė mano reputaciją.

Su Jehovos liudytojais bendrauti buvo tekę ne kartą. Nors jų apsilankymus vertindavau ir mielai imdavau žurnalus, buvau pernelyg užsiėmęs ir dvasiniams dalykams stigo laiko. Tačiau 2000-aisiais jau nedirbau ir rūpinausi Aniki, vis dar kovojančia su vėžiu. 2002-ųjų rugsėjį mane vėl aplankė Jehovos liudytojai. Vienas iš jų uždavė straipsnio pradžioje paminėtą klausimą. Nusistebėjau, ar iš tikrųjų galima sužinoti tiesą apie Dievą? Ar įmanoma tapti jo draugu? Susiradau jau gerokai apdulkėjusią  savo Bibliją, ir ėmėme su liudytojais reguliariai diskutuoti įvairiomis biblinėmis temomis.

2004-ųjų birželį mano mylima žmona mirė, ir aš likau vienas. Žinoma, mane emociškai palaikė vaikai. Bet vis dar nedavė ramybės klausimas, kas atsitinka žmogui, kai jis miršta. To paklausiau dviejų liuteronų pastorių. Atsakymas tebuvo toks: „Ką gi, nelengvas klausimas.“ Manęs tai netenkino. Pajutau dar didesnį norą gilintis į dvasinius dalykus.

Studijuodamas Bibliją, įgijau vis daugiau taip trokštamų žinių. Pavyzdžiui, kad mirtis yra nesąmoninga būsena, panaši į miegą, ir kad mirusiesiems yra viltis vėl gyventi žemėje (Jono 11:25). Tai mane labai paguodė.

Netrukus perskaičiau visą Bibliją. Viena iš Rašto vietų, padariusių didžiulį įspūdį, buvo Michėjo 6:8, kur sakoma: „Ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu.“ Mane sužavėjo šių žodžių išmintis ir paprastumas. Suvokiau, koks mylintis ir teisingas yra Jehova Dievas.

Įsižiebia viltis

Kuo daugiau apie Dievą sužinodavau, tuo labiau augo mano tikėjimas ir pasitikėjimas juo. Draugystė su Kūrėju stiprėjo! Mane sujaudino tai, kas užrašyta Izaijo 55:11: „Taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas.“ Išties Dievas iki šiol tesėjo savo pažadus, taigi tesės ir ateityje. Jis įgyvendins tai, ko nepavyko nė vienai valdžiai ir daugybei jų organizuojamų politinių konferencijų. Psalmyno 46:10 [46:9, Brb] teigiama: „Karus visoje žemėje jis sustabdo.“

Lankyti Jehovos liudytojų sueigas man buvo labai naudinga. Čia savo akimis pamačiau, kad tikrųjų Jėzaus sekėjų skiriamasis bruožas — nuoširdi krikščioniška meilė (Jono 13:35). Ji ištirpdo nacionalizmą, o politikos ir komercijos pasaulyje — tai negirdėtas dalykas.

Didžiausia garbė

Dabar man per devyniasdešimt, ir aš laikau didžiausia garbe būti Jehovos liudytoju. Nebejaučiu dvasinės tuštumos. Esu laimingas, atradęs gyvenimo tikslą ir sužinojęs tiesą apie Dievą.

Taip pat džiaugiuosi, kad net būdamas tokio amžiaus dar galiu gana aktyviai dalyvauti krikščioniškoje veikloje. Nors gyvenime sutikau daug įtakingų žmonių ir ėjau atsakingas pareigas, nepalyginamai didesnė garbė pažinti Kūrėją, Jehovą Dievą, ir vadintis jo draugu. Esu dėkingas Dievui už suteiktą galimybę būti jo bendradarbiu ir trokštu jį šlovinti (1 Korintiečiams 3:9). Tapti Kūrėjo, Jehovos Dievo, draugu niekada nevėlu!

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su prezidentu Kekonenu ir JAV prezidentu Fordu per 1975-ųjų Helsinkio konferenciją

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su prezidentu Kekonenu ir Sovietų Sąjungos vadovu Brežnevu

[Iliustracija 26 puslapyje]

Aktyviai dalyvauju krikščioniškoje veikloje

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 25 puslapyje]

Žemiau kairėje: Ensio Ilmonen/Lehtikuva; žemiau dešinėje: Esa Pyysalo/Lehtikuva