‘Žvaigždžių šlovė’

JEI kada giedrą naktį susižavėjęs žvelgėte į tūkstančius žvaigždžių, galbūt pastebėjote, kad šie mirgantys šviesos taškeliai skiriasi ryškumu ir spalva. Biblijoje ne veltui sakoma: „Žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi šlove“ (1 Korintiečiams 15:41).

Kodėl žvaigždės viena nuo kitos skiriasi „šlove“, arba spindesiu? Kodėl, pavyzdžiui, vienos atrodo baltos, kitos — mėlynos, geltonos, raudonos? Ir kodėl jos mirga?

Žvaigždės branduolys — tai nelyginant milžiniška termobranduolinė krosnis, išskirianti didžiulį kiekį energijos. Pasiekusi žvaigždės paviršių, ši energija išsiveržia į erdvę daugiausia regimaisiais ir infraraudonaisiais spinduliais. Tikriausiai nustebsite, kad karštesnės žvaigždės yra mėlynos, o vėsesnės — raudonos. Iš kur tokia spalvų įvairovė?

Šviesą galėtume apibūdinti kaip dalelių, vadinamų fotonais, srautą, pasižymintį ir banginėmis savybėmis. Karštesnės žvaigždės spinduliuoja didesnės energijos fotonus, kurių bangos trumpesnės, ir jų ilgis atitinka matomosios šviesos spektro mėlynąją sritį. Vėsesnės, priešingai, spinduliuoja mažesnės energijos fotonus, kurių bangų ilgis atitinka raudonąją spektro sritį. Diduma mūsų žvaigždės, Saulės, išspinduliuojamos šviesos atitinka žalią ir geltoną spektro sritį, arba jo vidurinę dalį. Kodėl tuomet Saulė nėra žalsva? Kadangi skleidžia nemažai ir kitokio ilgio šviesos bangų. Todėl žiūrint iš kosmoso ji atrodo balta.

Žemės atmosfera „nuspalvina“ Saulę

Saulę matome pro atmosferos filtrą, kuris, nelygu dienos metas, šiek tiek keičia jos vaizdą. Pavyzdžiui, vidurdienį, Saulė paprastai būna ryškiai geltona. Bet kai tekėdama ir leisdamasi yra arti horizonto, būna oranžinė ar net raudona. Tokią spalvų kaitą sąlygoja dujų molekulės, vandens garai ir Žemės atmosferoje esančios įvairios mikroskopinės dalelės.

Dėl atmosferos sudėties mėlyni ir violetiniai Saulės spinduliai išsisklaido, todėl giedrą dieną dangus nusidažo vaiskiu mėliu. Kai matomame Saulės šviesos spektre nelieka mėlynos ir violetinės spalvos, vidurdienį dominuoja gelsvi tonai. Bet Saulei priartėjus prie horizonto, mus pasiekiantys jos spinduliai sklinda smailiu kampu. Kadangi šviesai tenka per atmosferą įveikti ilgesnį kelią, išsisklaido dar daugiau mėlynosios, taip pat žaliosios spektro srities spindulių. Todėl besileidžianti Saulė kartais atrodo kaip įspūdingas ryškiai raudonas kamuolys.

Spalvingas nakties dangus

Kokį dangų matome naktį, labai priklauso nuo akių jautrumo. Akys jaučia šviesą dviejų rūšių receptoriais: kolbelėmis ir  lazdelėmis. Kolbelės skiria spalvas, bet prieblandoje nefunkcionuoja. Tačiau lazdelės, nors ir nejautrios spalvoms, yra ypač kokybiški fotoreceptoriai. Optimaliomis sąlygomis lazdelė gali sureaguoti net į vieną šviesos fotoną! Lazdelės jautresnės trumpesnėms bangoms mėlynojo spektro srityje. Todėl, plika akimi žvelgdami į blausias to paties ryškumo žvaigždes, jas veikiausiai matysime mėlynas, o ne raudonas. Laimei, turime galimybių dangų stebėti ne vien plika akimi.

Neryškius objektus nakties danguje, kaip antai žvaigždes, galaktikas, kometas, ūkus geriau matyti padeda žiūronai ir teleskopai. Tačiau ir tuo atveju galimybes šiek tiek riboja mūsų planetos atmosfera. Problemą išsprendė aplink Žemę skriejantis Hablio kosminis teleskopas. Šis technikos stebuklas gali aptikti objektus, kurių ryškumas lygus vienai dešimtmilijardajai ryškumo blankiausios žvaigždės, matomos plika akimi! Todėl juo išties įmanoma stebėti kvapą gniaužiančius tolimojo kosmoso vaizdus: galaktikas, tarpžvaigždinių dulkių ir dujų telkinius, vadinamus ūkais.

Be to, dabar jau ir žemėje yra teleskopų, kai kuriais aspektais pranokstančių Hablio  teleskopą. Kadangi jie turi didesnę skiriamąją gebą, astronomai, naudodamiesi naujausiomis technologijomis, pakoreguojančiomis atmosferos virpesių iškreiptą vaizdą, stebimus objektus gali matyti ryškiau. Štai Keko observatorijoje Havajų salose stovi „Keck 1“ — vienas didžiausių teleskopų pasaulyje. Juo Sidnėjaus universiteto astronomas Piteris Tethilas (Peter Tuthill) Šaulio žvaigždyne, kuris, žiūrint iš Žemės, atrodo lyg būtų netoli mūsų Paukščių Tako galaktikos centro, atrado dulkių debesis. Tas dulkes išmeta dvinarės žvaigždės.

Kuo giliau astronomai pažvelgia į kosmosą, tuo daugiau žvaigždžių ir galaktikų atranda. Kiek jų ten yra? Mums belieka tik spėlioti. Bet ne Kūrėjui, Jehovai Dievui. „Jis žvaigždes suskaičiuoja, jas visas vardais vadina“, — rašoma Psalmyno 147:4 (Brb).

Panašiai kalbėjo ir pranašas Izaijas. Jis pasakė netgi daugiau, — mokslo požiūriu, nepaprastai tiksliai nurodė, kad materiali visata yra begalinės Dievo energijos produktas. „Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes! — rašė Izaijas. — Kas jas sukūrė? Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja ir šaukia kiekvieną jų vardu. Dėl jo didžios galybės ir beribės jėgos [„dinaminės energijos“, NW] nė viena nedrįsta neateiti!“ (Izaijo 40:26)

Iš kur Izaijas, gyvenęs prieš maždaug 2700 metų, žinojo, kad visata yra begalinės Dievo energijos produktas? Pats šito išsiaiškinti tikrai negalėjo! Veikiau užrašė tai, ką jį įkvėpė užrašyti Jehova (2 Timotiejui 3:16). Todėl Izaijas, kaip ir kiti rašiusieji Bibliją, atskleidė, ko negalėjo atskleisti joks gamtos mokslų vadovėlis ar teleskopas — įvardijo Tą, kas suteikė žvaigždėms grožį bei šlovę.

[Rėmelis/iliustracija 16 puslapyje]

KODĖL ŽVAIGŽDĖS MIRGA?

Žvaigždės mirga, arba, regis, šiek tiek kaitalioja padėtį ir ryškumą, dėl Žemės atmosferos virpesių. Kad geriau suprastume, įsivaizduokime mažus šviesos taškelius baseino dugne. Kaip tos švieselės atrodo, kai vanduo ima raibuliuoti? Jos pradeda mirgėti kaip ir žvaigždės. Antra vertus, didesni šviesos taškai mirga silpniau nei mažesni. Planetos yra lyg tie didesni taškai — ne todėl, kad būtų už žvaigždes stambesnės, bet todėl, kad yra gerokai arčiau Žemės.

[Rėmelis/iliustracijos 17 puslapyje]

AR SPALVOTOS NUOTRAUKOS ATSPINDI TIKROVĘ?

Tikriausiai esate matęs įspūdingas galaktikų, ūkų ir žvaigždžių spalvotas nuotraukas, darytas Hablio teleskopu. Bet ar dangaus kūnai tikrai spalvoti? Tiesa, Hablio teleskopu gaunamos moksliškai tikslios vienspalvės nuotraukos dar perleidžiamos per spalvotus filtrus. Astronomai bei fotografijos specialistai, naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis ir kompiuterinėmis programomis, sumaketuoja kiek įmanoma natūralesnį dangaus kūnų spalvotą vaizdą. * Tačiau mokslinės analizės tikslais, kad išryškintų tam tikrus objektus, astronomai spalvas kartais iškraipo sąmoningai.

[Išnaša]

[Iliustracijos]

Vienspalvis vaizdas

Raudona

Žalia

Mėlyna

Galutinis vaizdas sujungus tris spalvas

[Šaltinio nuoroda]

J. Hester and P. Scowen (AZ State Univ.), NASA

[Iliustracija 16 puslapyje]

Žvaigždė V838 Vienaragio žvaigždyne

[Iliustracija 16 puslapyje]

Sąveikaujančios galaktikos Arp 273

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

NASA, ESA, and the Hubble Heritage (STScI/AURA) -ESA/Hubble Collaboration

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

V838: NASA, ESA, and H. Bond (STScI); Arp 273: NASA, ESA, and the Hubble Heritage Team (STScI/AURA)