Kodėl tiek daug pykčio?

PYKČIO priežasčių yra begalė. Net ir mokslininkai pripažįsta, jog pyktis, kaip reiškinys, dar neperprastas. Nepaisant to, vienu klausimu psichinės sveikatos specialistai laikosi bendros nuomonės — nėra žmogaus, kuris nereaguotų į jokius „pyktį sukeliančius dirgiklius“.

Tokiais dirgikliais laikoma visa, kas erzina, pavyzdžiui, neteisybė, šališkumas, panieka, tarkim, užgaulus poelgis, kuriuo mums rodoma nepagarba. Panašiai užsirūstiname ir tuomet, kai įtariame kažką kėsinantis į mūsų orumą ar menkinant reputaciją.

Suprantama, kiekvieną žmogų erzina skirtingi dalykai. Tai priklauso nuo amžiaus, lyties, kultūros. Be to, ir reakcija į dirgiklius nevienoda. Vieni supyksta retai, o ir supykę greit atsileidžia, kiti užsiplieskia lyg degtukas ir neatlyžta dienomis, savaitėmis, mėnesiais ar net ilgiau.

Gyvenime dirgiklių netrūksta. Negana to, nuolat tokios aplinkos veikiami, žmonės tampa jautresni. Kodėl? Viena priežastis — mūsų laikams būdinga savanaudiškumo dvasia. Biblijoje rašoma: „Paskutinėmis dienomis [...] žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išpuikę, [...] kietakakčiai, pasipūtę“ (2 Timotiejui 3:1-5). Argi ne taikliai šie žodžiai apibūdina dabartinę visuomenę?

Ir išties, kai egoistas negauna, ko užsigeidęs, arba kiti nešoka pagal jo dūdelę, tuoj pat susierzina. Be to, yra ir daugiau pyktį sukeliančių priežasčių. Apsvarstykime kai kurias iš jų.

Tėvų pavyzdys

Vaikystės ir paauglystės metais tėvų įtaka vaiko asmenybės vystymuisi yra nepaprastai didelė. Psichologas Haris Milzas (Harry L. Mills) aiškina: „Nuo pat kūdikystės pyktį mokomasi išreikšti kopijuojant aplinkinių elgesį.“

Jei vaikas auga šeimoje, kur vyrauja tarpusavio priešiškumas ir riejamasi dėl menkniekių, į gyvenimo problemas jis mokosi reaguoti pykčiu. Tokį vaiką galima palyginti su augalu, kuris laistomas užterštu vandeniu. Augalas gal ir auga, bet nuolat skursta ir atrodo suvargęs. Pyktis — tai nelyginant užterštas vanduo, tad vaikas iš tokios aplinkos veikiausiai greičiau praras savitvardą ir suaugęs.

Perpildyti miestai

1800 metais miestuose gyveno apie 3 procentus pasaulio gyventojų. 2008-aisiais šis skaičius šoktelėjo iki 50 procentų, o 2050-aisiais, manoma, pasieks 70 procentų. Kuo labiau žmonės veržiasi į perpildytus miestus, tuo daugiau pykčio ir irzlumo reikia tikėtis. Pavyzdžiui, Meksikas yra vienas didžiausių ir tankiausiai gyvenamų miestų, kur ypač daug rūpesčių kelia eismo  spūstys. Čia gyvena 18 milijonų žmonių, ir yra šeši milijonai automobilių, todėl Meksiką „būtų galima pavadinti didžiausio streso sostine pasaulyje, — rašo vienas žurnalistas. — Dėl intensyvaus eismo vairuotojai suirzta, o tai nesunkiai išprovokuoja pykčio proveržius“.

Perpildytuose miestuose gyventojus vargina ir užterštas oras, triukšmas, būstų stygius, kultūrų konfliktai, aukštas nusikalstamumo lygis. Įtampai kylant, žmonės greičiau susierzina ir netenka kantrybės.

Neviltis dėl ekonominės krizės

Visą pasaulį apėmusi ekonominė krizė pasėjo baimę ir nerimą. Bendroje tarptautinio valiutos fondo ir Jungtinių Tautų tarptautinės darbo organizacijos (TDO) 2010 metų ataskaitoje teigiama: „Pasaulyje yra per 210 milijonų bedarbių.“ Negana to, dauguma netekusiųjų darbo neturi jokių saugumo garantijų.

 Net ir turintieji darbą jaučiasi ne ką geriau. Pasak TDO, įtampa darbe tapo „globaline epidemija“. Vadybos konsultantas iš Ontarijo (Kanada) Lornas Kurtis (Lorne Curtis) sako: „Žmonės baiminasi, kad neprarastų darbo, ir nuolat tikisi blogiausio.“ Dėl to „jie jaučiasi puolami bei yra labiau linkę ginčytis su vadovais ar bendradarbiais“.

Išankstinė nuostata ir neteisybė

Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei tektų dalyvauti bėgimo varžybose, kur jūs vienintelis turėtumėte bėgti supančiotas. Susidūrę su rasine ar kitokia nelygybe, šitaip jaučiasi milijonai žmonių. Jie piktinasi, kad ribojamos jų teisės į darbą, mokslą, būstą bei kitas būtiniausias reikmes.

Panašiai palaužti dvasią ir sukelti stiprų emocinį skausmą gali ir kitokia neteisybė. Beje, dėl vienokios ar kitokios neteisybės kartėlį esame patyrę ne vienas. Daugiau kaip prieš tris tūkstančius metų išmintingasis karalius Saliamonas pareiškė: „Mačiau nuskriaustųjų ašaras. Nebuvo, kas juos paguostų!“ (Mokytojo 4:1) Kai įsigali neteisybė, o paguodos nėra, žmogaus širdyje lengvai įsikeroja pagieža.

 Pramogų verslas

Siekiant nustatyti, kokią įtaką vaikams daro per televiziją ir kitas žiniasklaidos priemones rodomas smurtas, buvo atlikta per tūkstantį tyrimų. Organizacijos „Common Sense Media“ įkūrėjas Džeimsas P. Stajeris (James P. Steyer) teigia: „Karta, nuolat matanti daug ir tikroviško smurto, auga agresyvesnė, pakantesnė brutalumui, turinti mažiau atjautos.“

Tiesa, dauguma smurto scenas per televiziją nuolat stebinčių jaunuolių netampa baisiais nusikaltėliais. Tačiau filmuose žiaurumas dažnai vaizduojamas kaip priimtinas būdas kovojant su blogiu. Taip užaugo žiaurumui abejingų žmonių karta.

Piktųjų dvasių įtaka

Biblija atskleidžia, jog mūsų laikais už daugumos nežaboto pykčio protrūkių slypi nematoma jėga. Kaip tai suprasti? Žmonijos istorijos pradžioje maištinga dvasinė esybė sukilo prieš Visagalį Dievą. Šis maištininkas vadinamas Šėtonu. Išvertus iš hebrajų kalbos tai reiškia „priešininkas“ (Pradžios 3:1-13). Vėliau prisidėti prie maišto Šėtonas sukurstė ir kitus angelus.

Tie neklusnūs angelai, vadinami demonais, arba piktosiomis dvasiomis, veikti begali tik žemėje (Apreiškimo 12:9, 10, 12). Be to, jie ‘baisiai įpykę’, nes žino, kad turi mažai laiko. Nors piktų dvasinių esybių ir nematome, jų veiklos padariniai akivaizdūs. Kokie jie?

Naudodamasis mūsų nuodėmingais polinkiais, Šėtonas su savo demonų ordomis kursto mumyse „priešiškumus, nesantaiką, pavyduliavimą, pykčio proveržius, nesutarimus, susiskaldymus, [...] ūžavimus ir panašius dalykus“ (Galatams 5:19-21).

Tramdykime pyktį

Turėdami omenyje, su kokiomis problemomis, įtampa ir rūpesčiais dabar žmonės susiduria, suvokiame, kodėl jie būna tokie susierzinę, kai reikia atlikti kasdienes pareigas.

Pyktis ir noras „nuleisti garą“ gali tiesiog užvaldyti! Sekančiame straipsnyje skaitykite, kaip kontroliuoti pyktį.

[Rėmelis 5 puslapyje]

GALITE SAU PAKENKTI, JEIGU...

▶ Susierzinate, kai parduotuvėje tenka stovėti eilėje.

▶ Dažnai ginčijatės su bendradarbiais.

▶ Naktį kartais negalite užmigti, nes iš galvos neišeina dieną patirti nemalonumai.

▶ Negalite atleisti tiems, kas jus įžeidė.

▶ Dažnai prarandate savitvardą.

▶ Pykčiui atslūgus, neretai jaučiate gėdą ir apgailestaujate, kad nesusivaldėte. *

[Išnaša]

[Rėmelis 6 puslapyje]

KĄ RODO STATISTIKA

Londono Psichinės sveikatos fondas išspausdino pranešimą, pavadintą Boiling Point—Problem Anger and What We Can Do About It. Jame, be kita ko, pateikti tokie įdomūs statistiniai duomenys:

„84% žmonių darbe jaučia didesnę įtampą nei prieš penkerius metus.“

„65% tarnautojų darbe yra patys nesuvaldę emocijų ir išlieję įniršį arba matę, kaip savitvardą prarado kažkas iš bendradarbių.“

„45% personalo darbovietėje dažnai netenka kantrybės.“

„Iki 60% atvejų, kai neatvykstama į darbą, susiję su nervine įtampa.“

„33% britų nesikalba su kaimynais.“

„64% apklaustųjų visiškai sutinka arba neprieštarauja teiginiui, jog žmonės apskritai darosi piktesni.“

„32% teigia, kad turi artimą draugą arba šeimos narį, kuris sunkiai valdo pyktį.“

[Iliustracija 5 puslapyje]

Kaip tėvų pykčio proveržiai gali paveikti vaikus?

[Iliustracija 6 puslapyje]

Ar jūsų požiūrį į pyktį ir agresiją formuoja pramogų pasaulis?