Savitos įtėvių šeimų problemos

● Pasak psichologės, įtėvių šeimų ekspertės dr. Patricijos Peipernau (Patricia Papernow), jei bandytume šeimos, kurioje yra patėvis arba pamotė, problemas spręsti analogiškai, kaip turinčios vien bendrus vaikus, sektųsi ne ką geriau, nei „Niujorko gatvėse orientuotis pagal Bostono žemėlapį“.

Akivaizdu, kad įtėvių šeimoje sunkumai ne tik saviti, bet ir daug sudėtingesni, nei šeimoje, kur vaikus augina jų tikrieji tėvai. Psichologas Viljamas Merkelis (William Merkel) įtėvių šeimą apibūdina kaip „sudėtingiausią nenatūralių ir painių tarpusavio santykių visumą“.

Jeigu taip yra iš tikrųjų, ką daryti, kad tokioje šeimoje vyrautų santarvė? Santykius joje galima palyginti su dygsniuota antklode. Nors pradėjus daigstyti siuvinys laikosi netvirtai, kruopščiai susiuvus visas siūles, jo ir norėdamas neperplėši.

Aptarkime, kokie sunkumai užgula įtėvių šeimas ir ką jos daro, kad visiems šeimoje būtų gera. Paskui pakalbinsime keturias puikiai sutariančias šeimas.

 1. NEIŠSIPILDĘ LŪKESČIAI

„Tikėjausi, kad meile ir dėmesingumu laimėsiu savo podukrų palankumą. Praėjo aštuoneri metai, o aš vis dar laukiu“ (Glorija). *

TUOKDAMIESI net ir ne pirmą kartą, žmonės neretai puoselėja perdėtus lūkesčius — viliasi išvengti arba ištaisyti ankstesnės santuokos klaidas ir surasti taip trokštamą meilę bei saugumą. Kai kurios svajonės būna mažų mažiausiai nerealios, o kiekviena neišsipildžiusi svajonė nuvilia. Biblijoje sakoma: „Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį“ (Patarlių 13:12, Brb). Ką daryti, jeigu tai temdo gyvenimą?

KO GALĖTUMĖTE IMTIS

Nekaupkite neigiamų emocijų, tikėdamasis, jog nusivylimas praeis savaime. Atvirai pripažinkite sau, kas jus erzina. Pabandykite išsiaiškinti, kodėl turėjote vienokių ar kitokių lūkesčių, tada suprasite, kodėl taip trokštate, kad jie išsipildytų. Galiausiai į esamą padėtį pažvelkite realistiškiau ir tenkinkitės menkesniais pasiekimais. Štai keli pavyzdžiai:

1. Iš pat pradžių mylėsiu savo povaikius, o jie mylės mane.

Kodėl taip manote? Visada svajojau apie šiltus, artimus santykius šeimoje.

Realistiškesnis požiūris. Ilgainiui mūsų tarpusavio meilė stiprės. O dabar svarbiausia, kad drauge galime jaustis saugūs ir gerbiami.

2. Prie naujos šeimos kiekvienas greit prisitaikys.

Kodėl taip manote? Mes pasirengę viską pradėti iš naujo.

Realistiškesnis požiūris. Kol tokioje šeimoje nusigludina kampai, praeina nuo ketverių iki septynerių metų. Mūsų santykiai visai normalūs.

3. Dėl pinigų nesiginčysime.

Kodėl taip manote? Meilė padės išvengti smulkių nesutarimų.

Realistiškesnis požiūris. Dar neišspręsti finansiniai klausimai iš ankstesnių santuokų. Mums galbūt dar per anksti turėti bendrą biudžetą.

 2. KAIP RASTI BENDRĄ KALBĄ

„Susigyvenome labai greit — kiekvienas naujoje šeimoje iškart pasijuto gerai“ (Jošitas).

„Prireikė beveik dešimties metų, kol galiausiai pasijutau tikru šeimos nariu“ (Jošito posūnis Tacukis).

KAIP Jošitas ir Tacukis, taip ir bet kurios įtėvių šeimos nariai, gali nesuprasti vienas kito. Kodėl tarpusavio supratimas svarbus? Iškilus problemoms, galbūt norisi jas išspręsti kuo greičiau. Bet jei norite tai padaryti sėkmingai, pirmiausia turite įsijausti į kito šeimos nario padėtį.

Svarbu, kaip bendraujate, nes savo žodžiais galite tiek gniuždyti, tiek ugdyti. Biblijoje rašoma: „Mirtis ir gyvenimas — liežuvio galioje“ (Patarlių 18:21). Kaip kalbėti, kad praraja tarp šeimos narių ne didėtų, o mažėtų?

KO GALĖTUMĖTE IMTIS

• Užuot buvęs kritiškas, stenkitės įsijausti į kito padėtį. Štai vienas pavyzdys.

Įsivaizduokite, jog sūnus sako: „Kaip man trūksta tėčio!“ Parodykite supratingumą. Užuot įtikinėjusi, kad patėvis jį myli ir yra net geresnis už tėvą, pamėginkite užjausti: „Tau tikriausiai labai sunku. Papasakok, dėl ko tau jo labiausiai trūksta.“

Nekaltinkite dabartinio sutuoktinio: „Tavo sūnus nebūtų toks šiurkštus, jei būtum jam geresnis tėvas.“ Geriau išsakykite jam, kaip jaučiatės: „Gal galėtum priminti Lukui, kad grįžęs namo su manimi sveikintųsi? Man tai būtų malonu.“

• Kad geriau pažintumėte vieni kitus, drauge pietaukite, poilsiaukite, užsiimkite teokratine veikla.

• Reguliariai skirkite valandėlę šeimos pokalbiams. Leiskite kiekvienam netrukdomai išsikalbėti. Pradėkite nuo to, kas jūsų šeimoje gera, ir tik vėliau užsiminkite, kas kelia nerimą. Elkitės pagarbiai, net jei su kieno nors nuomone ir nesutinkate; kiekvienam leiskite pateikti savo pasiūlymus.

 3. KAIP „SVETIMUS“ PRIPAŽINTI ŠEIMOS NARIAIS

„Žmona su savo dukromis viską aptarinėja be manęs, o paskui sulaukiu krūvos priekaištų. Jaučiuosi tarsi koks nepageidaujamas pašalietis“ (Voltas).

BAIMĖ tapti svetimu savo šeimoje gali būti iš pirmo žvilgsnio su tuo nesusijusių problemų priežastis.

• Iki santuokos vaikai su būsimu patėviu ar pamote puikiai sutarė, tačiau po vedybų pasidarė priešiški.

• Sutuoktinis ima pavyduliauti šešiamečiam posūniui ar podukrai.

• Dėl nereikšmingų buitinių smulkmenų įsiliepsnoja didžiausi ginčai.

Tai žeidžia ne tik kurį iš įtėvių, bet ir tikrą tėvą ar motiną, nes, nesutariant šeimos nariams, jis jaučia spaudimą palaikyti vieną ar kitą pusę. Kaip sako Karmen, „atsidurti tarp kūjo ir priekalo — vyro ir dviejų savo vaikų — be galo sunku“.

Įveikti šį iššūkį padėtų Aukso taisyklė. Jėzus sakė: „Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“ (Mato 7:12). Kaip pasiekti, kad įtėvių šeimoje nė vienas nesijaustų svetimas?

KO GALĖTUMĖTE IMTIS

• Santuokai skirkite pirmąją vietą (Pradžios 2:24). Daugiau laiko praleiskite su savo nauju sutuoktiniu ir vaikams duokite aiškiai suprasti, koks jo statusas šeimoje. Pavyzdžiui, vyras dar prieš santuoką savo vaikams galėtų pasakyti: „Aš myliu Aną, ir ji bus mano žmona. Tikiu, kad ir jūs ją gerbsite.“

• Raskite laiko kiekvienam savo vaikui. Tuo parodysite, kokie brangūs jie jums yra ir patikinsite, kad juos tebemylite.

• Skirkite laiko ir posūniui ar podukrai, kad susidraugautumėte net ir netarpininkaujant tikrajam tėvui ar motinai.

• Padėkite vaikams į naują šeimą įsilieti neišsižadant ankstesnės. Paprastai iš podukros ar posūnio būtų geriausia nereikalauti, kad į jus kreiptųsi „mama“ arba „tėti“. Taip pat suprasti, kad vyresniems vaikams iš pradžių gali būti keista apie įtėvių šeimą sakyti „mūsų šeima“ arba „mes“.

• Kiekvieną vaiką įpareigokite atlikti kokį nors namų ruošos darbą, paskirkite vietą prie stalo ir namuose jam suraskite asmeninį kampelį. Tas pats pasakytina ir apie sutuoktinio vaikus, kurie jūsų šeimoje pagyvena tik retkarčiais.

• Kad naujieji šeimos nariai nesijaustų tarsi įsibrovėliai, apsvarstykite galimybę persikelti kitur arba pertvarkykite namus, kuriuose dabar gyvenate.

 4. VAIKŲ DRAUSMINIMAS

„Kai bandau sudrausminti Karmen vaikus, užuot mane palaikiusi, ji puola juos guosti“ (Pablo).

„Man tiesiog skauda širdį, kai Pablo šiurkščiai elgiasi su mano vaikais“ (Karmen).

KODĖL įtėvių šeimose dėl vaikų auklėjimo gali kilti konfliktų? Kol vaikai augo su vienu iš tėvų, jiems galbūt trūko drausminimo. Šeimoje atsiradusio patėvio ar pamotės emocinis ryšys su vaikais dar nebūna stiprus, todėl jam ar jai gali atrodyti, kad tikrasis tėvas ar mama per daug nuolaidžiauja, o šiam, — kad sutuoktinis per griežtas.

Biblijoje patariama vaikus auklėti nuosaikiai: „Neerzinkite savo vaikų, bet auginkite juos auklėdami ir protindami taip, kaip moko Jehova [Dievas]“ (Efeziečiams 6:4). Tuo norima pasakyti, jog vaiką reikia paprotinti, o ne vien tik kontroliuoti jo elgesį. Be to, tėvai skatinami būti švelnūs ir rodyti meilę, kad auklėjimas netaptų erzinimu.

KO GALĖTUMĖTE IMTIS

• Namuose įveskite taisykles, pradėdami nuo reikalavimo laikytis jau esamų. Skaitydami toliau pateiktą pokalbį, pagalvokite, kuo taip elgtis naudinga.

Pamotė: „Dženifer, pameni taisyklę, kol pamokos neparuoštos, jokių žinučių?“

Dženifer: „Tu man ne mama!“

Pamotė: „Tai tiesa, Džen, bet šiuo metu aš už tave atsakinga, o taisyklė aiški, — kol pamokos neparuoštos, jokių žinučių.“

• Neįvedinėkite per daug taisyklių ir neskubėkite keisti įprastos tvarkos. Tai, kas patėviui ar pamotei kartais atrodo tik paprastas prašymas, vaikui, kurio gyvenimas, regis, apsivertė aukštyn kojom, tampa didžiausia našta. Suprantama, kai kurios taisyklės neišvengiamos, pavyzdžiui, dėl privatumo, aprangos, ypač jei šeimoje yra paauglių.

• Nesutarimus dėl auklėjimo aptarkite vienu du, o ne vaikams girdint. Sutelkite dėmesį į konkrečius vaiko poelgius, o ne į tai, ką manote esant ankstesnio auklėjimo trūkumais.

[Išnaša]

[Iliustracija 3 puslapyje]

Darni įtėvių šeima gali atrodyti neįgyvendinama svajonė

[Iliustracija 4 puslapyje]

Kad suprastumėte kiekvieno jausmus ir rūpesčius, vienas kitą atidžiai išklausykite

[Iliustracija 6 puslapyje]

Jei iškyla koks nesutarimas, jo nederėtų spręsti vaikams girdint