Viduramžių astronomai

VISAIS laikais žmonės susižavėję stebėdavo Saulę, Mėnulį, žvaigždes. Tyrinėjant dangaus kūnų padėtį ir judėjimą, buvo galima orientuotis dienų, mėnesių, metų tėkmėje.

Viena iš daugelio tautų, tyrinėjusių nakties dangų, buvo arabai. Mokslo aukso amžius Vidurio Rytuose prasidėjo devintame šimtmetyje. Anų laikų astronomai iš arabų šalių buvo laikomi puikiais savo srities žinovais. Jų pasiekimai suvaidino lemiamą vaidmenį šio nepaprastai įdomaus mokslo vystymesi. Pasidomėkime tuo plačiau.

Astronomijos pionieriai

Septintame ir aštuntame amžiuje islamas iš Arabijos per Šiaurės Afriką į vakarus išplito iki Ispanijos, o į rytus — iki Afganistano. Šioje didžiulėje teritorijoje mokslininkai pasinaudojo Persijos ir Graikijos mokslo žiniomis, kurioms didelės įtakos turėjo ankstesni babiloniečių ir egiptiečių atradimai.

Paskui, devintame amžiuje, į arabų kalbą buvo išversti reikšmingi moksliniai straipsniai, tarp jų graikų astronomo Ptolemajo  darbai. * Abasidai, valdę žemes nuo Afganistano iki Atlanto vandenyno, iš Indijos įsigijo sanskrito raštų. Juose buvo gausu matematikos, astronomijos ir kitų mokslų žinių.

Islamas astronomiją didžiai vertino. Kodėl? Viena priežastis buvo susijusi su religija. Musulmonai tiki, kad melstis būtina atsigręžus veidu į Meką, o astronomai jos kryptį galėjo nurodyti iš bet kurios vietos. Tryliktame amžiuje kai kurios mečetės netgi samdydavo muwaqqit, profesionalų astronomą, kurio pareiga buvo nurodyti maldininkams, kada ir kurlink atsisukus melstis. Remdamiesi turimais duomenimis, astronomai galėdavo nustatyti religinių švenčių datas, pavyzdžiui, kada prasideda ir baigiasi ramadano mėnuo, kai privalu laikytis pasninko. Be to, piligrimams apskaičiuodavo kelionės į Meką trukmę ir parinkdavo geriausią maršrutą.

Valdovai remia mokslą

Devinto amžiaus pradžioje Bagdade astronomijos kursas buvo privalomas kiekvienam siekiančiam mokslininko vardo. Kalifas al Mamūnas pirmiausia įsteigė observatoriją šiame mieste, o vėliau — dar vieną netoli Damasko. Šio kalifo išlaikomi geografai bei matematikai analizavo, lygino ir derino persų, indų bei graikų sukauptas žinias apie dangaus kūnus. Observatorijos buvo įsteigtos ir daugelyje kitų Vidurio Rytų miestų. *

Mokslininkai, kurie darbuodavosi tuose centruose, pasiekdavo tiems laikams neįtikėtinų rezultatų. Pavyzdžiui, jau 1031 metais Abu Reichanas al Biruni pastebėjo, kad planetos veikiausiai skrieja ne apskritimu, o elipse.

Bandymai išmatuoti Žemę

Islamo plitimas žadino domėjimąsi žemėlapių sudarymu ir navigacija. Kartografai matavimus stengėsi atlikti itin tiksliai, ir jiems dažnai tai pavykdavo. Siekdamas, kad pasaulio žemėlapis būtų tikslus ir Žemės platuma jame būtų išmatuota laipsniais, kalifas al Mamūnas į Sirijos dykumą išsiuntė dvi tyrinėtojų grupes. Apsiginklavę astroliabijomis, matavimo lazdomis bei virvėmis, abi grupės patraukė į priešingas puses ir ėjo tol, kol pastebėjo, kad Šiaurinės žvaigždės aukštis pakito vienu laipsniu. Jie padarė išvadą, jog nueitas atstumas atitinka vieną laipsnį platumos, arba 1/360 apskritimo dalį. Šių tyrinėtojų apskaičiavimais, apskritimo ilgis aplink Žemę per ašigalius lygus 37369 kilometrams. Taigi gana artimas tikrajam — 40008 kilometrams!

Anais laikais Vidurio Rytų observatorijos buvo aprūpintos įvairiausiais sudėtingais prietaisais: astroliabijomis, kvadrantais, sekstantais, saulės laikrodžiais bei kitais instrumentais, skirtais tyrinėti dangaus kūnų judėjimą. Kai kurie prietaisai būdavo labai  dideli, nes manyta, jog, kuo jie didesni, tuo tikslesni.

Viduramžių astronomų palikimas

Viduramžiais gyvenusių astronomijos žinovų pasiekimai išties įspūdingi. Mokslininkai katalogavo ir aprašė žvaigždynus, davė žvaigždėms vardus, sudarinėjo tikslesnius kalendorius, apskaičiuodavo užtemimus, nuolat tobulino dangaus kūnų judėjimo lenteles. Bet kuriuo dienos ar nakties metu gebėjo nustatyti Saulės, Mėnulio ir penkių matomų planetų koordinates, o tai buvo be galo vertinga pagalba navigacijoje. Be to, stebėdami dangaus kūnų padėtį, galėdavo pasakyti laiką ir vesti kalendorių.

Arabų šalių astronomų išplėtotos teorijos, paaiškinančios planetų judėjimą, beveik ištaisė Ptolemajo visatos modelio netikslumus. Jiems trūko tik vieno — suvokimo, kad planetos sukasi ne aplink Žemę, o aplink Saulę. Tačiau, net ir to nežinodami, šie mokslininkai nubraižė neįtikėtinai tikslias žvaigždžių judėjimo schemas, ir jų atradimai buvo neįkainojamas lobynas vėlesnėms astronomų kartoms visame pasaulyje.

[Išnašos]

[Anotacija 17 puslapyje]

Planetų judėjimą astronomai registravo daugybėje almanachų, kurie buvo sudarinėjami visuose islamo kraštuose

 [Rėmelis/iliustracijos 19 puslapyje]

SENOVINIS „KIŠENINIS KOMPIUTERIS“

Sekstanto pirmtakė, astroliabija, vadinama „svarbiausiu astronominiu prietaisu prieš išrandant teleskopą“. Vidurio Rytuose viduramžių mokslininkai ja nustatydavo dangaus kūnų padėtį ir atlikdavo kitus apskaičiavimus, susijusius su laiku.

Astroliabija — tai nugludinto metalo skritulys, ant kurio išbraižyta supaprastinta dangaus skliauto projekcija. Ant instrumento pagrindo išorinio apvado būdavo išraižytos padalos, rodančios laipsnius, o kartais ir paros valandas. Prie skritulio pritvirtinta alidade — slankiąja liniuote, arba apskritimo pavidalo skale, — buvo nustatomas žvaigždžių aukštis. Stebėtojas, astroliabiją laikydamas akių lygyje, koordinates nustatydavo pagal alidadės padalas, panašias kaip logaritminės liniuotės.

Šis universalus prietaisas buvo naudojamas žvaigždėms atpažinti, bet kurios dienos saulėtekio bei saulėlydžio metui ir krypčiai Mekos link nustatyti, žemėlapiams sudaryti, įvairių objektų aukščiui išmatuoti, taip pat navigacijoje. Astroliabiją galima pavadinti anų dienų „kišeniniu kompiuteriu“.

[Iliustracijos]

Astroliabija (XIII amžius)

Kvadrantas (XIV amžius)

[Šaltinių nuorodos]

Astroliabija: Erich Lessing/Art Resource, NY; kvadrantas: © New York Public Library/Photo Researchers, Inc.

[Iliustracija 16 puslapyje]

XVI amžiaus iliustracija, vaizduojanti osmanų astronomus, dirbančius arabų mokslininkų sukurtais metodais

[Iliustracija 18 puslapyje]

Sferinis dangaus skliauto modelis, 1285 m.

[Iliustracija 18 puslapyje]

Puslapiai iš arabų astronomo Abd al Rachmano al Sufi rankraščio apie žvaigždynus, parašyto apie 965 m.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 17 puslapyje]

16 ir 17 puslapiai: Art Resource, NY

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 18 puslapyje]

Rankraštis: By permission of the British Library; sferinis modelis: © The Bridgeman Art Library