Neteisybė žeidžia!

MAIKLAS iš kalėjimo Teksase (JAV) buvo paleistas 2010-aisiais. Už išprievartavimą — nusikaltimą, kurio nebuvo padaręs, — atsėdėjo 27 metus. Į laisvę išėjo atlikus DNR testus, patvirtinusius jo nekaltumą. Tais metais, kai Maiklas buvo teisiamas, tokių testų dar niekas nedarydavo. Vėliau pareigūnai kaltuosius išaiškino, bet baudžiamojon atsakomybėn nepatraukė, nes buvo suėjęs senaties terminas.

Bausmės išvengia daugybė žiaurių nusikaltėlių. Pavyzdžiui, Britanijoje, kaip praneša The Telegraph, „per pastarąjį dešimtmetį neišaiškintų žmogžudysčių padvigubėjo, ir darosi neramu, kad nei policija, nei teismai pažaboti smurtinių nusikaltimų nebepajėgia“.

2011-ųjų rugpjūtį Britanijos policija susidūrė su dar vienos rūšies nusikaltimais — riaušėmis Birmingame, Liverpulyje, Londone ir kitur. Įtūžusios gaujos daužė langus, plėšė ir padeginėjo, kas pakliuvo. Šitaip niekuo dėti žmonės neteko ne tik verslo, namų, automobilių, bet ir pragyvenimo šaltinio. Kas riaušininkus pastūmėjo taip elgtis? Daugelį — godumas. Tačiau kai kas tokį elgesį traktavo kaip atsaką į patirtą neteisybę. Anot kai kurių komentatorių, dauguma šių chuliganų buvo marginalai — nusivylę, negalintys integruotis jaunuoliai iš skurdžios aplinkos.

Biblijoje paminėtas Jobas kalbėjo: „Šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės“ (Jobo 19:7, Brb). Panašiai yra ir šiandien: žmonės šaukiasi teisingumo, bet dažniausiai jų šauksmo niekas nepaiso. Ir iš tiesų, ar kas nors pajėgus pašalinti neteisybę? Argi ne naivu tikėti teisingesniu rytojumi? Kad gautume įtikinamą atsakymą, turime patyrinėti kai kurias esmines neteisybės priežastis.