Batika — pasakiško grožio indonezietiškas audinys

BATIKOS technika dekoruoti audiniai žinomi nuo seno. Madingi jie ir dabar. Tokio audinio drabužiais vilki tiek karališkosios šeimos nariai pokyliuose, tiek prekiautojai turgavietėse. Batikos audiniai gražūs, spalvingi ir nepaprastai įvairūs. Kokia dekoravimo technika vadinama batika? Kur ji atsirado? Ir kur taikoma šiandien?

Speciali, dažams atspari, batikos technologija buvo sukurta prieš šimtus metų ir tapo neatsiejama indoneziečių gyvenimo bei kultūros dalimi. Tokios puošybos audiniai turi paklausą visame pasaulyje.

Kai piešiama vašku

Variniu įrankiu, pripildytu ištirpinto vaško, amatininkas ant audinio išpiešia vingrius raštus. Kai vaškas sustingsta, audinys nudažomas. Vaškuotos vietos nenusidažo ir lieka natūralios spalvos. Norint gauti margaspalvį audinį, procesas kartojamas, panaudojant vis kitos spalvos dažus.

XIX amžiaus viduryje batikos meistrai vaškui lieti naudojo varinius antspaudus. Lyginant su piešimu ranka, šis metodas spartesnis, tad juo buvo galima pagaminti daug identiško rašto audinio. XX amžiuje fabrikuose pradėta ant audinio daryti trafaretinius piešinius. Nors nuo to laiko rinkoje dominuoja pramoninės gamybos produkcija, vis dar galima įsigyti ir rankų darbo batikos gaminių.

Batikai dažniausiai naudojama medvilnė arba šilkas. Dažai išgaunami iš vietinių žaliavų: lapų, medienos, žievės, prieskoninių augalų. Tiesa, dažoma ir sintetiniais dažais. Kol dar nebuvo sugalvota lieti vašku, raštus išpiešdavo daržovių tyre, gyvuliniais riebalais ar net purvu. Šiais laikais populiarus sintetinis vaškas, tačiau naudojamas ir bičių vaško bei parafino mišinys.

Senas, bet vis dar perspektyvus

Kada ir kur atsirado batikos menas, tiksliai niekas nežino. Kinijoje išlikę seniausi batikos audinio gabalėliai datuojami VI amžiumi. Kada šis menas paplito Indonezijoje nėra aišku, bet randama įrodymų, jog batikos audiniai buvo tiek įvežami, tiek išvežami dar iki XVII amžiaus.

Pastaraisiais dešimtmečiais batika be galo išpopuliarėjo ir tapo Indonezijos nacionalinio savitumo simboliu. 2009 metais, pripažindama batikos istorinę vertę ir įtaką šalies kultūrai, Indonezijos batikos meną UNESCO įtraukė į žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

Drabužiai iš batikos

Kaip drabužius iš batikos gaminti, vilkėti, sulankstyti, lemia vietos tradicijos ir prietarai. Daugelyje Indonezijos provincijų vyrauja savitos batikos spalvos bei motyvai. Pavyzdžiui, Javos salos šiaurei būdingi ryškių spalvų raštai, vaizduojantys gėles, paukščius bei kitokius gyvūnus. Tačiau centrinėje Javos dalyje vyrauja siauresnė spalvų paletė ir geometriniai  ornamentai. Iš viso yra žinoma apie 3000 batikos raštų.

Tradicinis moterų drabužis iš batikos — selendang yra šalikas arba per pečius apsisiaučiama skraistė. Neretai moterys joje nešasi kūdikį arba pirkinius. Bet karštą dieną skraistė atstoja galvos apdangalą.

Vyrų tradicinis galvos apdangalas — iket kepala. Tai skara, kuria apvyniojant galvą padaromas turbanas, dažniausiai dėvimas per oficialias ceremonijas.

Kitas įprastas apdaras iš batikos yra sarong — stačiakampis audinio gabalas, vyniojamas aplink kūną. Kartais du jo kraštai susiuvami. Paprastai sarong dengia apatinę kūno dalį. Suklostuotas ir surištas ties liemeniu jis atrodo kaip platus sijonas. Sarong dėvi tiek vyrai, tiek moterys.

Batikos audinys naudojamas kone visiems drabužiams, pradedant kasdienėmis kelnėmis ir baigiant prabangia suknele. Be to, batikos technika dekoruojami paveikslai, sieniniai kilimėliai, staltiesės, lovatiesės ir kitkas. Turistai, vaikštinėdami po Indonezijos prekyvietes, gali įsigyti šitaip puoštų rankinių, sandalų, lempos gaubtų ir net įdėklų nešiojamam kompiuteriui. Pasirinkti tikrai yra iš ko — išties pasakiškas audinys!

[Iliustracija 23 puslapyje]

Nedideliu variniu įrankiu, pripildytu ištirpinto vaško, išpiešiamas įmantrus raštas

[Iliustracija 23 puslapyje]

Vaškui sustingus, audinys kelissyk merkiamas į dažus

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Drabužiai iš batikos

1. Selendang

2. Iket kepala

3. Sarong