Radau tikrąją meilę ir ramybę

Papasakojo Ežidijus Nehekbrijas (Egidio Nahakbria)

Augau apleistas ir nemylimas. Tačiau dabar esu mylimas ir jaučiu tikrą vidinę ramybę. Norėčiau papasakoti, kaip mano gyvenime įvyko tokia permaina.

PASAULĮ išvydau 1976 metais lūšnelėje plūkta asla Rytų Timoro kalnuose. Šis kraštas anuomet priklausė Indonezijai. Nuskurdusioje šeimoje buvau aštuntas iš dešimties vaikų. Kadangi tėvai visų išmaitinti nebepajėgė, identišką brolį dvynį pasiliko, o mane atidavė auginti mano pusbroliui.

Indonezija Rytų Timorą užgrobė 1975-ųjų gruodį, prieš pat man gimstant. Prasidėjo daugiau kaip du dešimtmečius trukęs partizaninis karas. Todėl patys pirmieji vaikystės prisiminimai susiję su smurtu ir kančiomis. Giliai į atmintį įsirėžė vaizdai, kaip kareiviai užpuola mūsų kaimą ir priverčia visus bėgti. Tąkart su pusbroliu pasitraukėme į nuošalų kalno šlaitą, kur prieglobstį rado tūkstančiai Timoro gyventojų.

Tačiau kareiviai slėptuvę aptiko, ir netrukus pasipylė bombų kruša. Su siaubu prisimenu terorą ir žudynes. Kai galiausiai grįžome į kaimą, gyvenau nuolatinėje baimėje. Daug kaimynų dingo be žinios arba buvo nužudyti. Bijojau, kad tas pats laukia ir manęs.

Kai buvau dešimties, pusbrolis susirgo ir mirė. Tėvai atidavė mane auginti močiutei. Po vyro mirties gyvenimas jai buvo apkartęs, taigi mane laikė papildoma našta ir elgėsi kaip su vergu. Kartą, kai labai susirgau ir nebepajėgiau dirbti, ji mane primušė ir paliko mirti. Laimei, vienas iš mano dėdžių pasiėmė mane į savo šeimą.

Būdamas dvylikos pagaliau pradėjau lankyti mokyklą. Netrukus susirgo dėdienė, ir dėdė puolė į neviltį. Nenorėdamas ilgiau jų apsunkinti, pabėgau į džiungles pas Indonezijos kareivius. Skalbdavau jiems drabužius, ruošdavau valgį, tvarkydavau stovyklą. Jie su manimi elgėsi gerai, todėl jaučiausi reikalingas. Bet po kelių mėnesių giminaičiai sužinojo, kur esu, ir privertė kareivius grąžinti mane į kaimą.

Įsitraukiu į politinę veiklą

Baigęs vidurinę mokyklą, persikėliau į Rytų Timoro sostinę Dilį ir įstojau į universitetą. Čia sutikau daug panašios kilmės jaunuolių. Supratome,  jog vienintelis būdas pasiekti šalies nepriklausomybę ir įgyvendinti socialinius pokyčius — imtis politinių veiksmų. Mes, būrelis studentų, organizavome ne vieną demonstraciją. Dauguma jų baigdavosi riaušėmis. Nemažai draugų buvo sužeista, kai kurie žuvo.

Kai 2002 metais Rytų Timoras išsikovojo nepriklausomybę, šalis buvo virtusi griuvėsiais, dešimtys tūkstančių žmonių išžudyta, šimtai tūkstančių netekę namų. Vyliausi, kad padėtis pasikeis, tačiau visuotiniam nedarbui, skurdui ir politinei suirutei nebuvo galo.

Nauji vėjai

Tuo metu gyvenau su keliais giminaičiais, tarp jų — ir jaunesniu už save Andrė, tolimu giminaičiu, kuris studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Kaip dievobaimingas Romos katalikas, buvau nepatenkintas, kad jis domisi kita religija. Vis dėlto norėjau žinoti, kas rašoma Biblijoje, ir Andrė kambaryje retkarčiais ją pavartydavau. Tai, ką perskaičiau, sužadino smalsumą.

2004-aisiais Andrė atnešė spausdintą kvietimą į Jėzaus mirties minėjimą. Nusprendžiau dalyvauti, bet per apsirikimą atvažiavau dviem valandom per anksti. Pagaliau ėmė rinktis liudytojai — tiek vietiniai, tiek užsieniečiai. Jie visi šiltai spaudė man ranką, todėl pasijutau laukiamas. Tai padarė įspūdį. Klausydamasis Minėjimo kalbos, užrašų knygelėje žymėjausi kiekvieną pacituotą Rašto eilutę. Vėliau, norėdamas patikrinti, ar kalbėtojas sakė tiesą, visas peržiūrėjau katalikiškoje Biblijoje. Neradau, ką prikišti!

Kitą savaitę nuėjau į pamaldas savo bažnyčioje. Kadangi tiek aš, tiek dar keli žmonės pavėlavo, kunigas, pagriebęs pagalį, piktai mus išvarė iš bažnyčios. Mums lūkuriuojant lauke, pamaldas jis užbaigė žodžiais: „Telydi jus Jėzaus ramybė.“ Viena drąsi moteris šūktelėjo: „Kaip galite linkėti ramybės, jei ką tik išvarėte žmones?“ Kunigas apsimetė, kad jos neišgirdo. Į bažnyčią daugiau niekada nėjau.

Neilgai trukus pradėjau studijuoti Bibliją ir kartu su Andrė lankyti sueigas. Giminaičiai sunerimo ir ėmė reikšti nepasitenkinimą. Andrė močiutė mus perspėjo: „Jei nesiliausite gilintis į tą naują religiją, iškasiu duobę ir jus palaidosiu!“ Jos grasinimai nuo studijų neatbaidė. Buvome pasiryžę dvasiškai tobulėti.

Keičiu gyvenseną

Studijuodamas Bibliją suvokiau, jog iš tikrųjų niekada nepatyriau meilės. Buvau rūstus, ciniškas, nepasitikintis žmonėmis. Tačiau liudytojai nuoširdžiai manimi domėjosi. Kuomet rimtai susirgęs giminaičiams nerūpėjau, liudytojai mane lankė ir suteikė pagalbą. Jie mylėjo „ne žodžiu ar liežuviu“. Tikrąją meilę parodė darbais (1 Jono 3:18).

Nepaisydami mano bauginančios išvaizdos ir atšiauraus būdo, liudytojai buvo „atjautūs, broliškai mylintys“ (1 Petro 3:8). Pirmą kartą gyvenime pasijutau mylimas. Tapau švelnesnis ir pradėjau ugdytis meilę Dievui bei artimui. 2004 metų gruodį pasiaukojimą Jehovai parodžiau vandens krikštu. Netrukus pasikrikštijo ir Andrė.

Laiminamas sunkiu metu

Po krikšto be galo troškau padėti tiems, kas niekada nepažino nei tikrosios meilės, nei teisingumo. Todėl ėmiausi visalaikės, arba, kaip vadina Jehovos liudytojai, pionieriškos tarnybos. Skelbti paguodžiančią žinią iš Biblijos buvo nepalyginamai didesnė atgaiva, nei dalyvauti politinėse demonstracijose bei riaušėse. Pagaliau aš iš tikrųjų padėjau žmonėms!

2006-aisiais Rytų Timore vėl išaugo politinė ir tarpregioninė įtampa. Įvairios grupuotės keršijo už senas skriaudas. Prasidėjo Dilio miesto apgultis, ir žmonės, kilę iš šalies rytų, bėgo gelbėdami gyvybę. Drauge su kitais  liudytojais pabėgau į Baukau (Baucau), miestą maždaug už 120 kilometrų į rytus nuo Dilio. Nors patyrėme daug vargo, Dievas mus palaimino, nes galėjome įkurti naują bendruomenę. Iki tol, išskyrus sostinę, šalyje Jehovos liudytojų bendruomenių nebuvo.

Po trejų metų, 2009-aisiais, buvau pakviestas į Biblijos mokymo kursus nevedusiems broliams Džakartoje (Indonezija). Ten liudytojai buvo man labai svetingi, ir pajutau jų šilumą. Tokia nuoširdi meilė paliko neišdildomą įspūdį. Supratau, kad priklausau pasaulinei brolijai — tarptautinei šeimai, kuri išties manimi rūpinasi (1 Petro 2:17).

Pagaliau ramybė!

Baigęs mokslus, grįžau į Baukau, kur gyvenu ir dabar. Džiaugiuosi galėdamas padėti žmonėms dvasiškai, kaip kiti kadaise padėjo man. Viename nuošaliame kaimelyje drauge su bendratikiais tiesų iš Biblijos mokome apie 20 žmonių. Tarp jų nemažai pagyvenusiųjų, nemokančių nei skaityti, nei rašyti. Vis dėlto visi lanko kassavaitines sueigas, o trys iš jų pasikrikštijo ir tapo mūsų dvasinės šeimos nariais.

Prieš kelerius metus susipažinau su geraširde mergina Felizarda, kuri priėmė Biblijos tiesą, sparčiai darė pažangą ir pasikrikštijo. 2011-aisiais susituokėme. Taip pat džiaugiuosi, kad mano giminaitis Andrė tarnauja Rytų Timoro Jehovos liudytojų biure. Mano tikėjimą gerbia netgi dauguma giminaičių, beje, ir Andrė močiutė, kadaise grasinusi mus užmušti.

Anksčiau buvau piktas, nemylimas ir nemylintis. Bet Jehovos dėka pagaliau radau tikrąją meilę ir ramybę.

[Iliustracija 19 puslapyje]

Ežidijus tuomet, kai kovojo už šalies laisvę

[Iliustracija 21 puslapyje]

Ežidijus ir Felizarda su Baukau Jehovos liudytojų bendruomenės nariais (Rytų Timoras)