„Jūrų vabalai“ pietų stalui

Niujorko restoranas. Būrelis išalkusių nuolatinių lankytojų metaliniais įrankiais mikliai laužo didžiulių vabalus primenančių gyvių šarvus. Nekreipdami dėmesio į jų išsprogusias akis, kurios „spokso“ tiesiog iš lėkštės, pietautojai su pasigardžiavimu kerta minkštą sultingą mėsytę. Ką jie valgo? „Jūrų vabalus“, paprastai vadinamus omarais.

 KODĖL šiuos vandens gyvius kartais taip vadina? Kietais kiautais apsišarvavusiems omarams ropinėjant po laivo denį, žvejai negalėjo nepastebėti jų panašumo į vabalus.

Bet buvo ir kitas panašumas. XVIII amžiuje visa šiaurrytinė Jungtinių Valstijų pakrantė omarų knibždėte knibždėjo nelyginant skėrių. Šiuos vėžiagyvius žmonės gaudydavo ir jais tręšdavo laukus bei naudodavo kaip masalą žuvims. Be to, omarais buvo maitinami kaliniai. Anuomet tai buvo toks įprastas valgis, jog viename regione pasipiktinę samdyti darbininkai dėl įgrisusio maisto kreipėsi į teismą ir net laimėjo bylą, kad šiomis jūros gėrybėmis darbdaviai jų nemaitintų dažniau nei triskart per savaitę!

Priešingai, gyvenantiems toli nuo vandenyno omarai buvo retas skanėstas. Kodėl? Negyvi omarai greit genda ir jų neįmanoma nei susūdyti, nei sudžiovinti. Tačiau XIX amžiaus viduryje juos pradėta konservuoti, ir taip šio delikateso galėjo paragauti daugiau žmonių. Be to, nutiesus geležinkelius, atsirado galimybė gyvus omarus nugabenti į bet kurį Jungtinių Valstijų kampelį. Todėl jų paklausa išaugo. Kadangi transportavimas vis dar buvo brangus, omarais mėgautis galėjo tik turtuoliai.

Šiais laikais įvairių rūšių vėžiagyvius žvejai gaudo viso pasaulio vandenynų pakrantėse. Amerikiniai omarai žvejojami Atlanto vandenyne nuo Niufaundlando iki Šiaurės Karolinos. Viena iš didesnių omarų tiekėjų tarptautinei rinkai yra Meino valstija JAV šiaurės rytuose. Iš ten virti ar gyvi omarai eksportuojami į visas pasaulio šalis. Vienu krovininiu lėktuvu įmanoma pergabenti iki 36,3 tonos omarų.

Paprastai kompanijoms pelninga tik masinė maisto produktų gamyba arba gavyba. Bet su omarų žvejyba yra kitaip — tuo dažniausiai pavieniui verčiasi vietiniai žvejai. Ūkiuose omarai neauginami. Jie gaudomi natūralioje aplinkoje.

Kaip omarai gaudomi

Ką daro omarų žvejai, kad į krantą negrįžtų be laimikio? Norėdami atsakyti į šį klausimą Atsibuskite! bendradarbiai pakalbino Džeką, ketvirtos kartos žveją iš Bar Harboro (Meino valstija). Žvejoti jis pradėjo būdamas septyniolikos ir darbuojasi toje  pačioje įlankoje kaip ir jo prosenelis. Tuo pačiu verčiasi ir Džeko žmona Anetė. „Dabar ir man žvejyba — visas gyvenimas. Dvejus metus šio amato mokiausi Džeko laive, paskui nusipirkau savo“, — sako ji.

Kaip Džekas su Anete omarus privilioja? „Paimame gaudyklę — stačiakampį metalinį krepšį su nedidele anga, — aiškina Anetė, — ir į vidų įdedame tinklelį, prikimštą masalo, dažniausiai silkių.“ Prie kiekvienos gaudyklės žvejai pritvirtina po plūdurą. „Savo plūdurus kiekvienas žvejys nudažo skirtinga spalva, kad vėliau galėtų atpažinti“, — pasakoja Anetė.

Išmestos už borto gaudyklės grimzta į dugną, o spalvoti plūdurai lieka vandens paviršiuje, kad būtų lengva jas surasti. „Po kelių dienų atplaukiame, — sako Anetė, — ir gaudykles iškeliame ant denio. Kai laimikis jau mūsų rankose, jį rūšiuojame.“ Kad omarai nenyktų, sąžiningi žvejai, kaip Džekas ir Anetė, jauniklius bei kai kurias pateles paleidžia atgal į vandenį.

Tada žvejai skuba į artimiausią prieplauką parduoti ką tik sužvejoto laimikio. Neskaitant kelių artelių, daugelis vietinių žvejoja be jokių sutarčių. Ką sugavę, parduoda vietos prekybininkams. Kaip jau minėjome, ūkiuose omarai beveik neauginami. „Kai kurie žvejai turi leidimus omarus veisti, — sako Džekas. — Patelėms išneršus, jaunikliai šiek tiek paauginami ir paleidžiami į natūralią aplinką. Šitaip omarai dauginasi sparčiau.“

Omarų gaudymas nėra nei lengviausias, nei pelningiausias būdas užsidirbti pragyvenimui. Bet jei žvejus pakalbintumėte, jie imtų pasakoti visai apie ką kita: laisvės pojūtį, kai esi pats sau šeimininkas, šeimos ar bendruomenės tradicijų tęstinumą, džiaugsmą gyventi ir dirbti pajūryje. O didžiausią pasitenkinimą jiems teikia žinojimas, kad visame pasaulyje šio vertingo „jūrų vabalų“ laimikio laukia išalkę smaguriai.

[Rėmelis/iliustracija 12 puslapyje]

KOKIE PAVOJAI TYKO ŽVEJOJANT OMARUS

Omarų gaudymas gali atrodyti saugi profesija. Bet taip nėra. Nacionalinio profesinės saugos ir sveikatos instituto duomenimis, pasitaiko visko. „Nuo 1993 iki 1997 metų Meino valstijoje 100000 pagal patentą dirbusių omarų žvejų teko 14 mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe, o tai yra 2,5 karto daugiau už visų pramonės šakų bendrą šalies vidurkį (4,8 mirčių 100000 darbininkų).“

Pasak minėto instituto, JAV Pakrančių apsaugos tarnyba nustatė, kad „omarų žvejai neretai įsipainioja į denyje gulinčio lyno kilpas. Leisdami gaudyklę patys nutempiami per bortą į vandenį ir, nepajėgdami išsipainioti ar užsiropšti ant denio, nuskęsta“. 1999—2000 metais apklausus 103 žvejus, paaiškėjo, kad beveik trys iš keturių vienaip ar kitaip buvo įsipainioję į gaudyklės lyną, nors per bortą iškrito ne kiekvienas. Todėl dabar patariama imtis tam tikrų atsargumo priemonių, kaip antai turėti įnagį lynui perkirpti. O visų pirma saugotis ir neįsipainioti.

[Iliustracijos 10, 11 puslapiuose]

1. Džekas iškelia omarų gaudyklę

2. Anetė su Džeku traukia omarus pro siaurą gaudyklės angą

3. Kiekvienas omaras išmatuojamas