JAV Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento duomenimis, „nuo 1980 iki 2002 metų turinčių antsvorį paauglių skaičius patrigubėjo, o jaunesnių vaikų — daugiau nei padvigubėjo“. Nutukimas vaikystėje padidina riziką susirgti tokiomis ilgalaikių padarinių turinčiomis ligomis kaip aukštas kraujospūdis, cukraligė, širdies ir kraujagyslių ligos, keleto tipų vėžys. *

Nutukimą vaikystėje gali sąlygoti įvairūs veiksniai: nejudri gyvensena, į jaunimą orientuotos reklaminės kampanijos, lengvai prieinamas ir įperkamas nesveikas maistas. Kaip akivaizdu iš JAV Ligų kontrolės centrų tyrimo rezultatų, „vaikystėje nutunkama dėl per didelio su maistu gaunamo kalorijų kiekio ir per mažo fizinio aktyvumo“.

Tiek vaikams, tiek paaugliams, tiek suaugusiems būtų pravartu susimąstyti apie savo valgymo įpročius. Nebūtina pulti į kraštutinumus. Net ir kelios paprastos priemonės gali duoti nemažai naudos. Štai jaunuolis, vardu Markas, pats įsitikino, kad pakeitus valgymo įpročius galima neįtikėtinai pagerinti sveikatą ir gyvenimo kokybę. „Vienu metu greitmaistį tiesiog ryte rydavau“, — prisipažįsta Markas. Atsibuskite! bendradarbis pasiteiravo, kaip jam pavyko pasikeisti.

— Kada prasidėjo mitybos problemos?

— Kai baigiau vidurinę mokyklą. Maždaug tuo metu pradėjau valgyti ne namuose. Netoli darbovietės buvo du greitojo maisto restoranai, taigi kone kasdien viename iš jų ir pietaudavau. Tai buvo kur kas paprasčiau, nei ruošti valgį pačiam.

— Kas pasikeitė, išėjus iš tėvų namų?

— Mitybos įpročiai dar pablogėjo. Gaminti nemokėjau, pinigų irgi neturėjau daug, o mano mėgstamo greitmaisčio restoranas buvo vos už poros kvartalų. Ten valgyti atrodė patogiausia ir pigiausia. Negana to, kad maitinausi nesveikai, dar ir prisikimšdavau per daug. Įprastos porcijos man neužtekdavo. Užsisakydavau daugiau gruzdintų bulvyčių,  daugiau gaiviojo gėrimo ir dar patį didžiausią mėsainį, — jei tik leisdavo kišenė.

— Kada įvyko lūžis?

— Būdamas šiek tiek daugiau nei dvidešimties, ėmiau rimčiau mąstyti apie savo sveikatą. Turėjau antsvorio. Nuolat jaučiausi aptingęs, trūko pasitikėjimo savimi. Supratau, jog reikia kažką keisti.

— Kaip suėmei save į nagą?

— Tai dariau laipsniškai. Pirmiausia nusprendžiau valgyti po mažiau. Sakydavau sau: „Tai — ne paskutiniai pietūs; panorėjęs galėsiu ir vėl užkąsti.“ Kartais turėdavau tiesiog prisiversti laiku pakilti nuo stalo. Bet paskui jausdavausi gerai, tarsi pasiekęs pergalę.

— Ar ėmeisi kokių drastiškų priemonių?

— Kai ko atsisakiau visiškai. Pavyzdžiui, vietoje gaiviųjų gėrimų pradėjau gerti tik vandenį. Buvo sunku, nes gaiviuosius gėrimus labai mėgau, o vandens — ne. Išgėręs stiklinę vandens turėdavau nuryti bent porą gurkšnių sulčių, kad burnoje pajusčiau malonų skonį. Bet po kurio laiko vanduo ėmė patikti.

— Ką dar darei be to, kad atsisakei nesveiko maisto?

— Pirkdavau tai, kas sveikiau. Pradėjau nuo vaisių: obuolių, bananų, braškių, šilauogių, aviečių, melionų. Be to, į savo valgiaraštį įtraukiau baltyminius produktus, kaip antai vištieną, tuną. Ilgainiui tokie valgiai tapo vienais mėgstamiausių. Dabar stengiuosi, kad lėkštėje būtų daugiau daržovių ir mažiau kitokio maisto. Pastebiu, jog lengviau nepersivalgyti per pietus ar vakarienę, jeigu per pertraukėles užkandu ką nors lengvo. Laikui bėgant potraukis greitmaisčiui ėmė mažėti.

— Ar dabar visada valgai tik namie?

— Ne, retsykiais išeinu pavalgyti kur nors kitur, bet ir tuomet nepamirštu laikytis saiko. Jei porcija atrodo per didelė, paprašau dėžutės ir, dar nepradėjęs pietauti, pusę maisto atidedu į ją. Šitaip, užuot sušlamštęs viską, kad nebūtų gaila palikti, nepersivalgau.

— Kokios naudos davė tokios permainos?

— Numečiau nemažai svorio ir turiu daugiau energijos. Labiau pasitikiu savimi. O svarbiausia džiaugiuosi, kad, rūpindamasis savo sveikata, teikiu šlovę Dievui, kuris man davė gyvybės dovaną (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Anksčiau įsivaizdavau, jog sveika gyvensena — tikra nuobodybė. Bet dabar, kai pradėjau maitintis taisyklingai, šito į nieką neiškeisčiau! *