AR ŽINIŲ reportažai baugina ir jūsų vaikus? Vienos apklausos duomenimis, beveik 40 procentų tėvų teigia, kad per žinias matyti vaizdai jų vaikus išgąsdino. Vaikai buvo įsitikinę, jog tokia pat nelaimė užklups ir juos arba jų artimuosius.

Kodėl taip nutinka? Viena, vaikai žinias suvokia kitaip nei suaugusieji. Pavyzdžiui, jie gali manyti, kad pakartotinai parodyta tragedija iš tiesų vyksta daug kartų.

Antra, kasdien transliuojami pranešimai apie sukrečiančius įvykius gali iškreipti vaiko požiūrį į pasaulį. Tiesa, gyvename „sunkiais laikais“ (2 Timotiejui 3:1). Vis dėlto, kai per žinias vaikas nuolat mato siaubingus vaizdus, jam gali išsivystyti liguista baimė. „Vaikai, kurie dažnai žiūri žinias, perdėtai įsivaizduoja, kad nusikaltėliai tyko už kiekvieno kampo, ir pasaulis jiems atrodo žymiai pavojingesnis nei yra iš tikrųjų“, — daro išvadą Kaizerio šeimos fondo atstovai.

 Ką daryti, jeigu ir jūsų vaikus veikia šiurpūs žiniasklaidos pranešimai?

Atsižvelgdami į vaiko amžių, brandumą ir emocinę būklę, pagalvokite, ar nereikėtų nustatyti ribų, kiek dažnai jam leisti žiūrėti žinias. Suprantama, informacijos amžiuje vaikai žino, kas aplink dedasi. Net mažyliai mato ir girdi daugiau, nei įsivaizduojate. Todėl atidžiai stebėkite, ar vaikams nepasireiškia kokie nors baimės arba nerimo simptomai.

Vaikams paūgėjus, žiūrėkite žinias drauge. Tegul tai bus proga juos mokyti. Stenkitės atkreipti dėmesį į teigiamas reportažo puses, pavyzdžiui, gelbėtojų ryžtą padėti nelaimės ištiktiesiems.

Kai pranešama apie kokią nors nelaimę, išsiaiškinkite, ar vaikams nebaisu. „Mudu su žmona negailime laiko paaiškinti Natanieliui, kas buvo rodoma, taip pat, kokių atsargumo priemonių ėmėsi mūsų šeima, kad išvengtume panašios tragedijos, — sako Maiklas. — Kartą, kai Natanielis, žiūrėdamas filmuotą medžiagą, pamatė, kaip iki pamatų sudega namas, jis išsigando, kad taip gali atsitikti ir mums. Kad nuramintume, parodėme jam visus mūsų name įrengtus priešgaisrinės signalizacijos daviklius. Jis žino, kur jie ir kam reikalingi, todėl jaučiasi saugesnis.“

Mokslininkai pastebi, jog, kuo daugiau sukrečiančių atvejų žmonės žino, tuo  labiau yra linkę tikėti, kad taip gali atsitikti ir jiems. Pavyzdžiui, jei neseniai buvo pranešta apie vaiko pagrobimą, tikriausiai manysite, kad gali pagrobti ir jūsų vaiką, o grėsmė veikiausiai atrodys didesnė nei yra iš tikrųjų. Be abejo, nieko bloga įvertinti ir galimus pavojus. Vis dėlto specialistai sako, jog visuomenės informavimo priemonės baugina mus dėl tokių dalykų, kurie gali niekada ir neįvykti (Patarlių 22:3, 13).

Jei klausydamiesi žinių tėvai duoda valią vaizduotei, įsibaiminti gali ir vaikai. Štai 2005 metais vienuolikmetis berniukas pasiklydo Jutos valstijos (JAV) kalnuose. Keturias dienas jis slėpėsi nuo gelbėtojų, nes bijojo būti pagrobtas. Kai vaiką galiausiai surado, šis buvo nusilpęs ir netekęs daug skysčių. Nors tikimybė pakliūti į pagrobėjų rankas buvo lygi maždaug 1 iš 350000, iš baimės berniukas verčiau kentė badą, nei pasinaudojo pagalba.

„3—7 metų mažylius labiau baugina stichinės nelaimės ir nelaimingi atsitikimai, o 8—12 metų vaikus — nusikaltimai ir smurtas“ (Kaizerio šeimos fondas).

Ko galima pasimokyti? Į tai, ką matote per žinias, nereaguokite pernelyg jautriai. Panašų požiūrį padėkite išsiugdyti ir vaikams. Verta nepamiršti, kad daugelis nelaimių žiniasklaidos dėmesio susilaukia ne dėl to, kad yra dažnos, bet todėl, kad pasitaiko palyginti retai.

Nusikalstamumas, smurtas bei stichinės nelaimės — žiauri mūsų laikų realybė. Tačiau, kaip pastebėta, jei stengsimės apsaugoti, mokyti bei nuraminti vaikus ir neduoti valios jų vaizduotei, į kraupius pranešimus jie reaguos ramiau.