„Mėgstu leisti laiką su dukrele, — pasakoja Kristina, — bet sunkiausia atsiriboti nuo įvairių rūpesčių, pamiršti nuovargį ir būti su ja visa širdimi bei protu.“

Sukurkite šiltą atmosferą. „Stengiuosi rodyti pavyzdį, — sako Elizabet, auginanti penkis vaikus, — ir mano vaikai nuo manęs nieko neslepia. Skatinu juos bendrauti tarpusavyje ir niekada neiti miegoti nesusitaikius su broliu ar seserimi. Negana to, vaikai žino, kad nepakenčiu, kai susipykę nesikalba vienas su kitu.“

Vaiko neignoruokite. „Kai sūnus buvo mažas, — rašo Liana, — dažnai jo tiesiog nesiklausydavau, nes tauškėdavo be perstojo. Tačiau paauglystėje užsisklendė. Supratau, kokią didelę klaidą padariau. Visais įmanomais būdais stengiausi pralaužti tylos sieną. Apie tai pasikalbėjau su vienu bendruomenės vyresniuoju. Jis patarė per daug neimti į širdį ir bandyti natūraliai užmegzti pokalbį su sūnumi. Paklausiau patarimo ir pamažu santykiai ėmė gerėti.“

Būkite kantrus. Mokytojo 3:7 rašoma, jog yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti“. Dalsi, auginanti tris vaikus, sako: „Kai vaikai nebūdavo linkę šnekėtis, patikindavau juos, kad visada esu pasirengusi išklausyti, kai tik jie turės tam ūpo.“ Užuot primygtinai reikalavęs, kad vaikai išsipasakotų, būkite supratingas ir kantrus. Būtent taip elgtis patariama ir Biblijoje: „Kaip gilus vanduo, taip sumanymas žmogaus širdyje, bet išmintingas žmogus išsems jį“ (Patarlių 20:5, Skv).

Būkite „greitas klausytis, lėtas kalbėti“ (Jokūbo 1:19). Ankstesniame straipsnyje cituota Lizan pasakoja: „Teko išmokti prikąsti liežuvį ir kantriai išklausyti vaikus, kai jie ateidavo su savo bėdomis. Be to, lioviausi per greit patarinėti ir išlikdavau rami net tada, kai kalbėdavomės apie nemalonius dalykus.“ Lisa, auginanti du berniukus, rašo: „Ne visada buvau pavyzdinga klausytoja. Nors kartais sūnų problemos man atrodydavo tokios nereikšmingos, turėjau išmokti būti supratingesnė.“

 „Jūsų kalba visada tebūna maloni“ (Kolosiečiams 4:6). „Kad nepastatyčiau sienos tarp savęs ir vaikų, — sako Liana, — turiu sąmoningai valdytis ir nepratrūkti, net kai iškyla rimtos problemos.“

Jei nesitvardytumėte, galite prarasti kantrybę ir pradėti bartis, o tuo tik dar labiau pablogintumėte padėtį (Efeziečiams 4:31). Pavyzdžiui, apšaukdami vaiką galite užkirsti kelią tolimesniam bendravimui ir pastūmėti jį blogai elgtis ateityje. „Vaikas — nelyginant jūros kriauklė, — teigia Heidi, turinti paauglę dukrą. — Jei kalbi švelniai ir su meile, ji atsiveria, o jei apšauki ar pažemini, užsidaro, ir bendravimas baigtas. Kad to nepamirščiau, ant šaldytuvo prisilipinau paveikslėlį su atsivėrusia jūros kriaukle.“

Pažinkite savo vaikus. „Turiu du sūnus, ir jie visiškai skirtingi, — sako anksčiau cituota Žasmin, — vienas šnekus, kitas santūrus. Supratau, jog su tyliuoju geriausia nesiginčyti. Paprastai savo nuomonę jam išsakau, kai kažką veikiame, pavyzdžiui, žaidžiame stalo žaidimą, arba sūnus pasakoja ką nors jam įdomaus. Tuomet taktiškai paklausiu, ką jis galvoja vienu ar kitu klausimu.“

O kaip tada, jei berniukas drovisi papasakoti mamai kažką asmeniško? Su tokia problema susidūrė Misao, turinti paauglį sūnų. „Tu manęs tiesiog nesupranti“, — sakydavo jis. Moteris kreipėsi pagalbos į brandų, patikimą bendratikį. „Sūnui jis tapo artimu patarėju, ir dabar vaikas kur kas ramesnis“, — džiaugiasi Misao.

Nepainiokite tėvų ir draugo vaidmens. „Paauglę dukrą padariau savo patikėtine, — prisipažįsta Ivona, auginanti du vaikus. — Žinojau, jog tai negerai, bet kitaip elgtis neįstengdavau. Privalėjau ištaisyti savo klaidą.“ Nors su vaiku norite palaikyti šiltus santykius, nepamirškite, kad esate tėtis arba mama — vaikui autoritetas. Kai išlaikote orumą, esate brandus ir pastovus, vaikams lengviau jus gerbti ir paklusti Biblijos priesakui: „Vaikai, klausykite savo tėvų“ (Efeziečiams 6:1, 2).

‘Mylėkite savo vaikus’ (Titui 2:4). Vaikams meilės reikia taip pat kaip maisto ir gėrimo. Todėl ir žodžiais, ir darbais nuolat patikinkite, kad juos mylite. Tuomet jie ne tik jausis saugesni, bet ir noriau jums išsipasakos bei paklus.