JAU beveik du tūkstančius metų žmonės, laikantys save krikščionimis, meldžia, kad ateitų Dievo Karalystė. Šito melsti savo sekėjus mokė pats Jėzus: „Teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10).

Kas yra ši Karalystė? Tai Dievo dangiškoji valdžia, kuri pakeis visas žmonių valdžias. Dievo paskirtajam tos Karalystės karaliui, Jėzui Kristui, pavesta įvykdyti Tėvo valią danguje ir žemėje (Danieliaus 2:44; 7:13, 14). Numatytu metu, atsakydamas į šią žinomą maldą, Dievas padarys galą blogiui bei kančioms ir išgelbės „milžinišką minią“ savo ištikimų garbintojų (Apreiškimo 7:9, 10, 13-17). Tada „teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb).

Ar įmanoma kaip nors sužinoti, kokių sąlygų galima tikėtis valdant Kristui? Be abejo, įmanoma! Būdamas žemėje Jėzus parodė, kad gali ir nori išspręsti žmonijos problemas. Patyrinėkime keturias Biblijos pranašystes ir atkreipkime dėmesį, kaip Jėzus mažu mastu parodė, ką, tapęs Dievo dangiškosios Karalystės karaliumi, padarys visoje žemėje.

„Karus visoje žemėje jis [Jehova] sustabdo, lankus sutrupina, ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta“ (Psalmyno 46:9, 10 [46:8, 9, Brb]).

Išsipildymas. Jėzus Kristus, „Ramybės Kunigaikštis“, suteiks mūsų planetai amžiną ramybę. Mokomi taikos ir visuotinio nusiginklavimo, Dievo Karalystėje visi bus suvienyti į tikrą tarptautinę broliją (Izaijo 2:2-4; 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]; 11:9).

Ką atskleidžia istorija

Savo sekėjus Jėzus mokė neimti į rankas ginklo ir gyventi taikoje su kitais. Kai vienas iš Jėzaus mokinių bandė jį apginti, Jėzus šiam paliepė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:51, 52). Jėzus pareiškė, jog tikrieji krikščionys bus atpažįstami iš tarpusavio meilės (Jono 13:34, 35).

„Javų bus krašte apsčiai, net kalnų viršūnėse jie augs“ (Psalmyno 72:16, Brb).

Išsipildymas. Valdant Dievo Karalystei visi valgys sveiką maistą, nebus jo stygiaus ir bado. Kiekvienas turės apsčiai kokybiško maisto.

Ką atskleidžia istorija

Jėzus nuoširdžiai gailėjosi alkstančių žmonių ir, padaręs kvapą gniaužiančių stebuklų, pamaitino tūkstantines minias. Vienas tų įvykių liudininkas pasakoja: „[Jėzus] paliepė minioms susėsti ant žolės, paėmė tuos penkis papločius ir abi žuvis, pažvelgė į dangų ir taręs palaiminimą laužė duoną, davė mokiniams, o šie dalijo žmonėms. Visi pavalgė iki soties, ir jie surinko atlikusius gabaliukus — dvylika pilnų pintinių. O valgančių buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų“ (Mato 14:14, 19-21).

„Nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’ “ (Izaijo 33:24) „Akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys. Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis“ (Izaijo 35:5, 6).

Išsipildymas. Kristui karaliaujant neliks jokių ligų ir negalių. Aklieji praregės, kurtieji girdės ir prašneks. Niekam nebereikės vaistų, ligoninių ar gydytojų.

 Ką atskleidžia istorija

Mokydamas žmones apie Dievo Karalystę, Jėzus mielai gydė jų ligas ir negalias. Tai darydamas Jėzus mažu mastu parodė, ką jis, kaip Dievo dangiškosios Karalystės karalius, padarys visoje žemėje (Luko 7:22; 9:11).

„[Dievas] visiems laikams sunaikins mirtį“ (Izaijo 25:8).

Išsipildymas. Kristui valdant, „visi esantys kapuose“ bus prikelti gyventi žemės rojuje (Jono 5:28, 29). Jėzus nugalės mirtį — patį nuožmiausią mūsų priešą. Tuomet galėsime džiaugtis amžinuoju gyvenimu (Psalmyno 37:29).

Ką atskleidžia istorija

Bent trim atvejais Jėzus parodė galįs prikelti mirusį žmogų (Luko 7:11-15; 8:41-55; Jono 11:38-44). Jėzui mirus, maždaug 500 liudininkų galėjo patvirtinti, kad jis irgi buvo prikeltas (1 Korintiečiams 15:3-8).

Šioje aštuonių straipsnių serijoje buvo aptarta nemažai išsipildžiusių Biblijos pranašysčių. Visos jos ir dar daugelis kitų rodo, jog Biblija nėra tik išmintingų žmonių parašyta knyga. Akivaizdu, kad jos pranašystės įkvėptos Dievo. Taigi nekyla jokių dvejonių, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ (2 Timotiejui 3:16).

Kadangi Biblija — tikslių pranašysčių knyga, nėra priežasčių abejoti, jog „dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs. O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“ (Psalmyno 37:10, 11).