Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

INTERVIU | MASIMAS TISTARELIS (MASSIMO TISTARELLI)

Robotų kūrėjas aiškina, kodėl tiki Dievą

Robotų kūrėjas aiškina, kodėl tiki Dievą

Profesorius Masimas Tistarelis dirba Sasario universitete (Italija). Mokslininkas yra trijų tarptautinių mokslo žurnalų redaktoriaus pavaduotojas ir per šimto mokslinių straipsnių bendraautoris. Jis tyrinėja, kaip žmonės atpažįsta veidus ir kaip atlieka, regis, visai paprastus veiksmus, pavyzdžiui, gaudo kamuolį. Tai išanalizavęs, kuria robotams „akis“ — elektronines regos sistemas, imituojančias žmogaus regėjimo funkcijas. Štai ką Atsibuskite! bendradarbiui jis papasakojo apie savo tikėjimą ir mokslinę veiklą:

— Kokie jūsų tėvų religiniai įsitikinimai?

— Tėvai nebuvo praktikuojantys katalikai. Jaunystėje labiau linkau prie ateizmo. Mane mokė, kad gyvybė — evoliucijos rezultatas, ir man tai skambėjo įtikinamai. Nors netikėjau, jog egzistuoja Kūrėjas, maniau, kad turi būti kažkokia už mus aukštesnė gyvybės forma. Norėdamas tai išsiaiškinti, gilinausi į budizmo, hinduizmo ir daoizmo mokymus, bet atsakymų neradau.

— Kas paskatino domėtis mokslu?

— Nuo vaikystės žavėjausi mechanizmais. Netgi išardydavau elektrinius žaislus ir vėl juos surinkdavau. O tėvui, telekomunikacijų inžinieriui, neduodavau ramybės nesibaigiančiais klausimais apie radijo bei telefono veikimo principus.

— Kaip tapote mokslininku?

— Genujos universitete studijavau elektroninę inžineriją ir daktaro laipsniui gauti parašiau disertaciją apie robotų kūrimą. Paskui tyrinėjau žmogaus regą ir ją imituodamas ieškojau būdų, kaip sukurti elektroninę regos sistemą.

— Kodėl jus sudomino žmogaus rega?

— Tai neįtikėtinai sudėtinga sistema, susidedanti toli gražu ne vien iš akių, bet ir iš visko, kas leidžia suvokti pamatytą vaizdą. Pavyzdžiui, pagalvokite, kas vyksta jums gaudant kamuolį. Kai bėgate jo pagauti, akių lęšiukai tinklainėje sufokusuoja kamuolio vaizdą, kuris joje juda priklausomai tiek nuo kamuolio trajektorijos, tiek nuo akies judesio. Suprantama, žvilgsniu jūs sekate kamuolį. Tuomet tinklainėje jo atvaizdas užfiksuojamas, nors visa kita „juda“ toliau.

Tą pačią akimirką regos sistema apskaičiuoja kamuolio greitį ir trajektoriją. Stebina tai, kad skaičiavimas prasideda jau tinklainėje, kuomet akis įvertina kamuolio judėjimą aplinkos atžvilgiu. Tada optinis nervas impulsus iš tinklainės perduoda į smegenis. Čia informacija išanalizuojama ir duodama komanda „sugauti“. Proceso sudėtingumas tiesiog gniaužia kvapą.

— Kas jus įtikino, kad yra Kūrėjas?

— 1990-aisiais kelis mėnesius dirbau tiriamąjį darbą Dublino Švenčiausiosios Trejybės koledže. Grįždami namo su žmona Barbara aptarinėjome savo vaikų ateitį. Nusprendėme aplankyti mano seserį, Jehovos liudytoją. Iš jos gavau knygą „Gyvybė — kaip ji atsirado? Evoliucionavo ar buvo sukurta?“ (Išleido Jehovos liudytojai.) Joje aprašyti kruopštūs tyrimai man padarė įspūdį. Staiga supratau, kad iki tol niekada nesusimąsčiau, kiek evoliucijos teorija moksliškai pagrįsta. Pavyzdžiui, maniau, jog šią teoriją patvirtina fosilijos. Bet taip nėra. Kuo labiau gilinausi, tuo aiškiau darėsi, kad tai — tik skambūs žodžiai.

Ėmiau galvoti apie savo darbą. Kieno kūrybą kopijuoju?

Ėmiau galvoti apie savo darbą. Kieno kūrybą kopijuoju? Man niekada nepavyktų sukonstruoti roboto, gebančio gaudyti kamuolį kaip žmogus. Šią užduotį robotas atliktų tik esant labai konkrečioms sąlygoms, o, atsiradus kokiai nors nenumatytai aplinkybei, kamuolio nebepagautų. Mūsų gebėjimo mokytis nepranoksta joks robotas. Jeigu paprastas mechanizmas turi kūrėją, juo labiau — žmogus! Tai buvo tik viena iš priežasčių, įtikinusių, kad ir mus kažkas turėjo sukurti.

— Kodėl tapote Jehovos liudytoju?

— Iš dalies todėl, kad mums su Barbara patiko jų išsamaus tyrinėjimo būdas. Ypač didelį įspūdį padarė nuodugniai parengti straipsniai liudytojų leidiniuose. Žmonėms kaip aš, norintiems perprasti dalyko esmę, šitoks gilinimasis itin priimtinas. Pavyzdžiui, mane labai sudomino daugelis Biblijos pranašysčių. Jas studijuodamas supratau, kad Biblija tikrai yra Dievo Žodis. 1992-aisiais abu su žmona pasikrikštijome.

— Ar moksliniai tyrimai nesusilpnino jūsų tikėjimo?

— Priešingai, mokslas jį sustiprino. Tik pasvarstykime, kaip atpažįstame veidus. Kūdikis tai geba praėjus vos kelioms valandoms nuo gimimo. Tiek jūs, tiek aš matytą veidą akimirksniu atpažįstame net minioje. Negana to, įžvelgiame žmogaus emocinę būseną. Tačiau net neįsivaizduojame, kokia gausybė informacijos ir kokiu neįtikėtinu greičiu apdorojama atpažinimo akimirką.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad mūsų rega — neįkainojama Dievo Jehovos dovana. Jo dovanos, tarp jų ir Biblija, skatina mane jam dėkoti ir apie jį kalbėti kitiems. Be to, teisingumo jausmas sako, kad už kūriniją visa garbė priklauso tik Dievui.