KAI 2006-aisiais Harieta nugaišo, jai buvo maždaug 175 metai. Nieko keista, nes ji — ne žmogus, o Galapagų dramblinė vėžlė, gyvenusi viename Australijos zoologijos sode. Palyginus su mumis, Harieta gyveno labai ilgai. Bet, jei pasidomėtume, kiek gyvena kiti padarai, Harietos nugyventas amžius nė kiek nestebina. Štai keli pavyzdžiai:

• Gėlavandenė perluotė, anot Suomijos mokslininkų, gali išgyventi 200 metų.

• Dvigeldis moliuskas (Arctica islandica) paprastai gyvena per 100 metų, tačiau yra buvę pranešimų, jog šie moliuskai gali išgyventi net daugiau kaip 400 metų.

• Medžiai, kaip antai gajoji pušis, didysis mamutmedis ir kai kurių rūšių kiparisai bei eglės, gali žaliuoti tūkstančius metų.

Tačiau žmonės, būdami aukščiausia gyvybės forma Žemėje, nepaisant kartais neįtikėtinų pastangų prailginti gyvenimą, geriausiu atveju nugyvena 80—90 metų!

Kaip manote, aštuonios dešimtys ar kiek daugiau — viskas, ko galime tikėtis? O gal įmanoma gyventi kur kas ilgiau? Daugelis viliasi, jog mokslo ir technologijų pažanga medicinos srityje atvers kelią į ilgaamžiškumą.

Sveikatos ir medicinos technologijų srityje mokslas yra toli pažengęs. „[Jungtinėse Valstijose] vis mažiau žmonių miršta nuo užkrečiamųjų ligų ar gimdymo komplikacijų, — rašoma žurnale Scientific American. — Naujagimių mirtingumas nuo 1960 metų sumažėjo 75 procentais.“ Bet ieškodami būdų, kaip prailginti žmogaus gyvenimo trukmę, mokslininkai nedaug ką tepasiekė. „Net po dešimtmečių tyrinėjimų senėjimas iš esmės lieka paslaptis, — teigiama kitame Scientific American numeryje. — Peršasi išvada, jog tai prasideda tada, kai sutrinka genetinė programa, reguliuojanti ląstelių dalijimosi procesą. [...] Jei senėjimas yra tik genetiškai užprogramuotas procesas, tikėtina, jog vieną dieną jį pavyks sustabdyti.“

Ieškodami senėjimo priežasčių, įskaitant senatvines ligas, kai kurie mokslininkai gilinasi į naujausius atradimus vienoje iš genetikos sričių, kuri vadinama epigenetika. Kas tai?

Gyvose ląstelėse yra genetinė informacija, reikalinga naujų ląstelių susidarymui. Diduma šios informacijos saugoma genome — DNR sekoje viename chromosomų rinkinyje. Tačiau pastaruoju metu mokslininkai gilinasi į dar vieną mechanizmų grupę ląstelėje — epigenomą. Mokslas, tiriantis šiuos nuostabius mechanizmus ir jų chemines reakcijas, yra epigenetika.

Molekulės, sudarančios epigenomą, visai nepanašios į DNR. Palyginimui: DNR primena susuktas kopėčias, arba dvigubą spiralę, o epigenomas yra prie DNR pritvirtintų cheminių ženklų, arba kilpelių, sistema. Koks epigenomo vaidmuo? Panašiai kaip dirigentas diriguoja orkestrui, epigenomas valdo genetinės informacijos raišką DNR. Reaguodamos į ląstelės poreikius bei aplinkos veiksnius, tokius kaip dieta, įtampa, toksinai, molekulinės kilpelės sužadina arba slopina genų grupes. Tai, kas pastaruoju metu paaiškėjo apie epigenomą, biologijoje sukėlė tikrą revoliuciją. Nauji atradimai galbūt padės įveikti kai kurias ligas ir net senėjimą.

„Pritaikius žinias [iš epigenetikos] tikimasi užkirsti kelią įvairiausioms ligoms, pradedant šizofrenija ir baigiant reumatoidiniu artritu, pradedant vėžiu ir baigiant lėtiniais skausmais“, — teigia epigenetikos specialistė Nesė Keri (Nessa Carey). Be to, „epigenomas neabejotinai vaidina svarbų vaidmenį senėjimo procese“. Todėl epigenų tyrimai gali padėti išrasti veiksmingų būdų, kaip pagerinti sveikatą bei kovoti su ligomis — tarp jų vėžiu, — ir taip pailginti gyvenimo trukmę. Tačiau apčiuopiamų rezultatų dar teks palaukti. „[Kovoti su senėjimu] belieka senais būdais, — sako mokslininkė, — valgyti daug daržovių ir reguliariai mankštintis.“

Kodėl žmonės taip stengiasi prailginti savo gyvenimą? Kodėl norime gyventi amžinai? Kaip rašoma Britanijos laikraštyje The Times, „iš kur kyla tas visuotinis nenumaldomas noras bet kokiu būdu apgauti mirtį: siekiant nemirtingumo, tikint prikėlimu, pomirtiniu gyvenimu, reinkarnacija?“ Atsakymas, kaip matysime, padeda suprasti, kokia yra tikroji senėjimo priežastis.

Mąstantiems žmonėms šis klausimas neduoda ramybės jau tūkstančius metų. Ar yra logiškas atsakymas, turint omenyje tiek mūsų fizinę sandarą, tiek įgimtą troškimą gyventi amžinai? Milijonai žmonių nedvejodami atsakytų „taip“! Kodėl? Patį teisingiausią paaiškinimą apie mūsų prigimtį jie rado Biblijoje.

Šioje knygoje nuo pirmųjų puslapių aiškiai sakoma, jog žmonės, nors ir turi daug bendra su kitomis gyvomis būtybėmis, yra visiškai kitokie. Pradžios 1:27 skaitome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Kaip tai suprasti? Jis apdovanojo mus tokiomis savybėmis kaip meilė, teisingumas ir išmintis. Be to, būdamas amžinas, Dievas ir mums įdiegė troškimą gyventi amžinai. „Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį“, — rašoma Mokytojo 3:11 (Brb).

Kad buvome sukurti gyventi ilgiau, nei gyvename, įrodo mūsų smegenų potencialas, ypač gebėjimas mokytis. Leidinyje The Encyclopedia of the Brain and Brain Disorders teigiama, jog žmogaus smegenų ilgalaikės atminties talpa „praktiškai neturi ribų“. Kam toks gebėjimas, jeigu jis nepanaudojamas? Taigi bendrąja prasme čia įžvelgiamas pradinis  Dievo tikslas kuriant žmogų. Bet kodėl tuomet senstame, kenčiame ir mirštame?

Pirmieji vyras ir moteris buvo tobuli ir turėjo valios laisvę. Deja, ja piktnaudžiaudami sukilo prieš savo Kūrėją * (Pradžios 2:16, 17; 3:6-11). Tokiu nepaklusnumu, arba nuodėme, jie užsitraukė didžiulę kaltę ir pajuto gėdą. Be to, kai kas pakito ir jų kūne — jie ėmė lėtai, tačiau nesustabdomai eiti mirties link. „Mirties geluonis yra nuodėmė“, — rašoma 1 Korintiečiams 15:56.

Pagal paveldimumo dėsnius visi Adomo ir Ievos palikuonys gimė netobuli, turėdami polinkį į nuodėmę, kitaip tariant, polinkį daryti, kas pikta. Romiečiams 5:12 sakoma: „Per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę — mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo.“

Kokia peršasi išvada? Amžinybės paslaptis niekada nebus atskleista laboratorijoje. Nuodėmės padarinius gali pašalinti tik Dievas. Bet ar jis tai padarys? Biblija ir vėl atsako „taip“!

Kad pašalintų nuodėmę ir mirtį, Dievas jau padarė kai ką labai svarbaus. Jis atsiuntė Jėzų Kristų, kad už mus paaukotų savo gyvybę. Kaip Jėzaus mirtis gali mums padėti? Jis gimė tobulas ir nepadarė nuodėmės (1 Petro 2:22). Vadinasi, būdamas tobulas žmogus, galėjo gyventi amžinai. Kam jis panaudojo savo tobulą gyvybę? Noriai paaukojo ją, kad padengtų mūsų nuodėmes — savo gyvybę atidavė „kaip išpirką už daugelį“ (Mato 20:28). Netrukus žmonijai bus suteikta visa, kas buvo numatyta per išpirką. Ką tai gali reikšti jums? Atkreipkite dėmesį į šias Biblijos eilutes.

• „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jono 3:16).

• „Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Izaijo 25:8).

• „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Korintiečiams 15:26).

• „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. [...] Jis nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių ir nebebus mirties“ (Apreiškimo 21:3, 4).

Kiek ilgai žmogus gali gyventi? Biblijos atsakymas aiškus: yra viltis gyventi amžinai, — ir ji išsipildys, kai Dievas išvalys žemę nuo blogio (Psalmyno 37:28, 29). Tą nuostabią viltį Jėzus ir turėjo omenyje, kai šalia ant stulpo prikaltam vyrui pasakė: „Su manimi būsi rojuje“ (Luko 23:43).

Išties noras gyventi amžinai pagrįstas ir natūralus, nes taip esame sukurti. Be to, Dievas šį troškimą patenkins (Psalmyno 145:16). Tačiau turime kai ką daryti ir mes, pavyzdžiui, ugdytis tikėjimą Dievu. „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tas turi tikėti, kad jis yra ir kad uoliai jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:6). Tai — ne lengvatikybė, o įsitikinimas, pagrįstas nuodugniu Biblijos pažinimu (Hebrajams 11:1). Jei norėtumėte ugdytis tokį tikėjimą, susisiekite su vietos Jehovos liudytojais arba apsilankykite mūsų svetainėje www.pr418.com.