KOMPIUTERIŲ vartotojai sukuria milžiniškus kiekius skaitmeninės informacijos, kurią nori išsaugoti, kad prireikus būtų galima vėl panaudoti. Mokslininkai tikisi, jog nukopijavus DNR — gamtoje veikiančią žymiai tobulesnę informacijos išsaugojimo sistemą — šiuolaikinius skaitmeninės informacijos kaupimo metodus pavyks pakeisti iš esmės.

Susimąstykite. Gyvose ląstelėse esančioje DNR užkoduota milijonai biologinės informacijos vienetų. „[DNR] įmanoma išgauti net iš kadaise gyvenusių gauruotųjų mamutų kaulų [...] ir kodą perskaityti, — teigia Europos bioinformatikos instituto darbuotojas Nikas Goldmanas [Nick Goldman]. — Ji neįtikėtinai maža, suspausta, jai išsaugoti nereikia jokios energijos, be to, lengva transportuoti ir laikyti.“ Ar į DNR būtų galima įkelti ir žmogaus sukurtą informaciją? Mokslininkai sako taip.

Jau pavyko susintetinti DNR, kurioje būtų užkoduotas tekstas, paveikslėliai, taip pat garso bei vaizdo įrašai. Vėliau koduotą medžiagą mokslininkai sugebėjo perskaityti šimtaprocentiniu tikslumu. Tikimasi, jog ilgainiui šis atradimas leis viename grame dirbtinės DNR sutalpinti tiek informacijos, kiek telpa 3 000 000 kompaktinių plokštelių, ir ją išsaugoti šimtus, o gal net tūkstančius metų. Teoriškai šitaip būtų galima sukaupti visų pasaulyje esančių skaitmeninių archyvų duomenis. Todėl DNR praminta „talpiausiu standžiuoju disku“.

Ką manote? Ar tokia informacijos talpykla kaip DNR gali būti evoliucijos produktas? O gal ji taip buvo sukurta?