KADANGI gyvatė juda be galūnių, dėl nuolatinės trinties jai reikalinga tvirta oda. Vienų rūšių gyvatės šliaužia grublėtais medžių kamienais, kitų įsikasa į šiurkštų smėlį. Kodėl šių šliužų oda tokia atspari trinčiai?

Susimąstykite. Gyvačių odos storis ir sandara skiriasi, nelygu rūšis. Tačiau visų jų oda turi vieną bendrą savybę — išorinis sluoksnis stangrus, o vidiniai einant gilyn laipsniškai minkštėja. Kuo gyvatei tai naudinga? „Medžiagoje, kurios paviršinis sluoksnis stangrus, o vidinis lankstus, išorinės jėgos poveikis pasiskirsto didesniame plote“, — teigia tyrinėtoja Mari Kristin Klein (Marie-Christin Klein). Dėl unikalios odos struktūros gyvatės kūnas gerai sukimba su pagrindu, todėl ji gali šliaužti. Be to, užšliaužus ant aštrių akmenų, spaudimas pasiskirsto didesniame plote, todėl oda mažiau nukenčia. Labai svarbus ir odos patvarumas, nes gyvatė ją keičia tik kas du tris mėnesius.

Medžiagos, turinčios gyvatės odai būdingų savybių, labai praverstų medicinoje, pavyzdžiui, gaminant neslystančius ir itin patvarius dirbtinius implantus. Gyvatės odos pavyzdžiu sukurtam konvejeriui reikėtų mažiau aplinką teršiančių tepalų.

Ką manote? Ar gyvatės oda atsirado atsitiktinai? O gal taip buvo sukurta?