FRENKO ir Džerio situacija pažįstama daugeliui. Iškilus nesutarimui, abi pusės pyksta ir kaltina viena kitą. Jei kiekvienas laikosi savo, santykiai gali pašlyti visiškai.

Gal ir jums teko patirti kažką panašaus? Jei taip, tikriausiai tai buvo nemalonu. Daugelis išties norime gyventi taikoje ir santarvėje su draugais, kaimynais. Tačiau kaip to pasiekti? Juk kartais kiekvienas supykstame. Ar galime įveikti savo nepasitenkinimą bei nuoskaudas? Ar įmanoma nesutarimus spręsti draugiškai?

Aptarkime Frenko ir Džerio atvejį. Jų draugystė iširo dėl kelių priežasčių: 1) Džeris nepaisė kitų; 2) Frenkas nepasitenkinimą išreiškė taip, kad Džerį įžeidė; 3) abu nesusivaldė; 4) nė vienas nebuvo linkęs nusileisti.

Tačiau ilgainiui nugalėjo sveikas protas. Vyrai pasistengė viską pamiršti ir susitaikė. Kas jiems padėjo? Tiesiog naudingi patarimai, kurie daugeliui padeda ne tik išsaugoti pašlijusią draugystę, bet ir ją sustiprinti.

Tie patarimai užrašyti skaitomiausioje knygoje — Biblijoje. Joje esame kviečiami ugdytis įžvalgą, supratingumą, gerumą, meilę, kantrybę — savybes, kurios skatina puoselėti taiką ir gydo emocines žaizdas (Patarlių 14:29; 1 Korintiečiams 13:4, 5).

Frenkas ir Džeris — tik du žmonės, kurių pavyzdys rodo, kaip Biblija keičia gyvenimą į gera. Yra ir kitų atvejų, kai  asmuo pakeitė net giliai įsišaknijusius blogus įpročius. Pavyzdžiui, Robertas iš Australijos įveikė neapykantą, dažnai prasiverždavusią pykčiu. Nelsonas iš Rytų Timoro atsikratė įsisenėjusio priešiškumo ir artimai susidraugavo su buvusiu priešu. Kaip Biblija padėjo Robertui ir Nelsonui? Atsibuskite! bendradarbis iš jų paėmė interviu.

— ROBERTAI, papasakokite apie save.

— Augau nedarnioje šeimoje. Tėvas smurtavo ir dažnai mane mušdavo. Kartais palikdavo gulėti be sąmonės kraujo klane. Todėl dariausi vis piktesnis ir žiauresnis. Paauglystėje dvejus metus praleidau pataisos namuose. Vėliau įvykdžiau žvėrišką išpuolį, dėl kurio atsidūriau griežto režimo kalėjime. Galiausiai, išėjęs į laisvę, persikėliau į Australiją, tikėdamasis viską pradėti iš naujo.

— Ar tai jums padėjo pasikeisti?

— Ėmiau keistis ne tiek dėl naujos gyvenamosios vietos, kiek dėl to, kad pradėjau su Jehovos liudytojais studijuoti Bibliją. Tačiau vis dar kovojau su savo ūmiu būdu ir neretai pasijusdavau nusivylęs, nieko vertas. Kartą, perskaitęs Patarlių 19:11 (Brb), susimąsčiau. Ten rašoma: „Įžvalgus žmogus nesikarščiuoja ir jam yra garbė nekreipti dėmesio į neteisybę.“ Norėdamas ugdytis įžvalgą, pradėjau galvoti, kas slypi už jausmų, žodžių ir darbų. Ilgainiui tapau supratingesnis, kantresnis, atlaidesnis.

— Ar galėtumėte pateikti kokį pavyzdį?

— Kartą netyčia įskaudinau draugą, ir jis piktai papriekaištavo kitų akivaizdoje. Mažų mažiausiai pasijutau pažemintas! Tačiau prisiminiau Biblijos patarimą „niekam neatmokėkite blogu už bloga“ ir tuoj pat atsiprašiau (Romiečiams 12:17). Kai draugas apsiramino, pasikalbėjau su juo asmeniškai. Paaiškėjo, kad tuo metu jo šeimą buvo užklupusios bėdos. Susitaikėme, o vėliau jis man padovanojo gražų švarką. Baisu pagalvoti, kas būtų atsitikę, jei įžeistas būčiau pasielgęs, kaip kažkada buvau įpratęs.

— Kaip sprendžiate šeimos problemas?

— Turime dvidešimties metų sūnų, tad, kaip ir kitose šeimose, pasitaiko nesutarimų. Tačiau daug ko išmokau iš Biblijos, tarp kitų dalykų ir kaip svarbu pasakyti „atleisk“. Tiesiog nuostabu, kaip šis žodis, jeigu ištartas nuoširdžiai, padeda išvengti konfliktų ar juos sušvelninti.

— NELSONAI, atrodote toks mielas ir draugiškas. Tačiau buvo laikas, kai degėte neapykanta. Ar tai tiesa?

— Taip. Jaunystėje įstojau į politinę grupuotę, kuri priešinosi valdžiai. Be to, neapkenčiau kitos politinės partijos, kuri irgi siekė valdžios tame pačiame regione. Kad būčiau geresnis kovotojas, mokiausi kovos menų ir sumušdavau kiekvieną, kas man nepatikdavo.

— Kas jus paskatino keistis?

— Pradėjau studijuoti Bibliją ir taikyti jos mokymus. Ypač mano širdį palietė du iš jų. Pirmas: „Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“ (Mato 7:12). Antras: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:39). Pastebėjau, kad liudytojai, kurie mokė mane iš Biblijos, patys rodė tokią meilę, nekreipdami dėmesio į rasinius ar etninius skirtumus. Norėjau būti toks kaip jie. Matyt, man pavyko, nes seni pažįstami buvo nustebinti ir manęs nebebijojo.

— Ar niekada daugiau nepratrūkote?

— Viešumoje ne. Bet kartais būdavo sunku susivaldyti namuose. Jei atvirai, sykį supykau ant žmonos ir jai sudaviau. Dėl to labai gailiuosi. Ji nuoširdžiai man atleido, todėl dar tvirčiau pasiryžau valdytis.

— Minėjote, kad žmonės jūsų nebebijo. Ar galite papasakoti kokį atvejį?

— Žinoma. Kartą sutikau pagarsėjusį minėtos priešiškos politinės grupuotės narį, Augustą. Iš pradžių jis buvo labai atsargus. Bet jį šiltai pasveikinau, pasiūliau užmiršti mūsų priešiškumą ir pasikviečiau į namus. Jis sutiko ir labai nustebo, kad aš taip pasikeičiau. Jo nuostaba buvo tokia didelė, kad net pats ėmė studijuoti Bibliją. Dabar mes su Augustu ne tik artimi draugai, bet ir dvasiniai broliai.

Nesutarimų priežastys būna įvairios bei sudėtingos, ir ne kiekvienas linkęs noriai atsiliepti į jūsų pastangas taikytis. Todėl Biblija duoda praktišką patarimą: „Jei įmanoma, kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis“ (Romiečiams 12:18).

Šiame straipsnyje paminėti žmonės — gyvas įrodymas, kad Biblijos išmintis paveiki ir turi galios pakeisti net giliausiai įsišaknijusią neigiamą nuostatą, jei tik to norime (2 Korintiečiams 10:4). Apie šią išmintį Patarlių 3:17, 18 sakoma: „Jos keliai malonūs, o visi takai ramūs. Ji — gyvybės medis ją suvokiantiems; laimingas, kas jos laikosi.“

Ar norėtumėte būti laimingesnis ir taikingesnis? Ar norėtumėte turėti draugų ir jų neprarasti po pirmo nesusipratimo? Jei taip, vadovaudamasis Biblijos principais niekada nenusivilsite.