Pastaraisiais dešimtmečiais šeimos gyvenimas Vakarų šalyse labai pasikeitė. Anksčiau tėvai vadovavo, o vaikai jiems paklusdavo. Dabar kai kur viskas, regis, apsivertė aukštyn kojom. Aptarkime kelis tipiškus pavyzdžius.

• Parduotuvėje ketverių metų berniukas tiesia ranką į žaislą. Mama bando jį atkalbėti: „Juk turi pakankamai žaislų!“ Kaip greit ji supranta, kad vaikui tai — ne argumentas. „Bet aš noriu!“ — verkšlena šis. Pabūgusi, kad sūnus neimtų ožiuotis, — o tai išmėgintas jo ginklas — mama nusileidžia.

• Penkiametė pertraukia tėvą, besikalbantį su kitu suaugusiu žmogumi. „Man jau nusibodo, — pareiškia ji. — Noriu namo!“ Tėvas viduryje sakinio nutyla, pasilenkia prie dukrelės ir pataikaujamu balsu taria: „Mažute, dar minutėlę, ką?“

• Dvylikametis Džeimsas ir vėl kaltinamas tuo, kad pakėlė balsą prieš mokytoją. Jo tėvas nepatenkintas, beje, ne sūnumi, o mokytoja. „Ji visada prie tavęs kabinėjasi, — sako sūnui. — Pasiskųsiu mokyklos vadovybei!“

Nors šie pavyzdžiai išgalvoti, taip nutinka dažnai. Jie atspindi esmę problemos, būdingos šeimoms, kur tėvai toleruoja vaikų nemandagumą, taikstosi su jų įgeidžiais, skuba į pagalbą, kad jie nepatirtų savo blogo elgesio pasekmių. „Vis dažniau matome, kaip tėvai perleidžia valdžią vaikams, — rašoma knygoje The Narcissism Epidemic. — Dar visai neseniai vaikai žinojo savo vietą.“

 Aišku, daugelis tėvų stengiasi vaikams įdiegti tikrąsias vertybes ne tik rodydami gerą pavyzdį, bet, kai to reikia, tvirtai, nors ir švelniai, drausmindami. Vis dėlto, pripažindami tokio auklėjimo vertę, jie, kaip rašoma ką tik cituotame leidinyje, „plaukia prieš srovę“.

Kodėl visuomenė taip pasikeitė? Ar drausmė nebereikalinga?

Manoma, jog viskas prasidėjo praėjusio šimtmečio septintame dešimtmetyje, kai tariamieji šeimos konsultantai ėmė skatinti tėvus supratingiau elgtis su vaikais. „Būkite draugai, o ne vadovai, — ragino jie. — Geriau girkite, o ne drausminkite; užuot peikę už blogus poelgius, ieškokite, ką gero šie padarė.“ Specialistai ne tik nemokė nuosaikumo, kiek girti ar bausti, bet ir, regis, stengėsi įteigti, kad priekaištaudami vaikams tėvai juos sužalos emociškai, ir ateityje tai atsisuks prieš juos pačius.

Negana to, buvo propaguojama ir savigarbos nauda. Atrodė, tarsi netikėtai būtų atskleista vaikų auklėjimo paslaptis. Ir tai skambėjo labai paprastai: tiesiog stenkitės, kad vaikas būtų savimi patenkintas. Be abejo, ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi svarbu. Bet ir čia griebtasi kraštutinumo — tėvams buvo patariama: „Su vaiku kalbėkite teigiamai, venkite žodžių ne arba blogai. Kartokite jam, koks jis ypatingas, kad gali tapti, kuo tik panorės.“ Atrodė, kad jaustis gerai svarbiau, nei būti geram.

Galiausiai, kai kurių nuomone, nesveikos savigarbos skiepijimas davė tik tiek, kad vaikai pasijuto, lyg visas pasaulis būtų jiems skolingas. Kaip rašoma knygoje Generation Me, daugelis jaunuolių „nėra pasiruošę priimti kritikos ar susitaikyti su nesėkme — dalykais, kurie gyvenime neišvengiami“.  Pasak vieno knygoje cituoto tėvo, „darbe tavo savigarba niekam nerūpi. [...] Jei blogai paruoši ataskaitą, viršininkas nepagirs: „Puikiai parinkai popieriaus spalvą.“ Taigi šitaip auklėdami vaikus, tik darysime jiems meškos paslaugą“.

Bėgant dešimtmečiams, vaikų auklėjimo principai dažnai atspindi šiuo klausimu nuolat kintantį žmonių požiūrį. „Patarimai, kaip auklėti vaiką, nuolat keičiasi, — teigia pedagogas Ronaldas Morišas (Ronald G. Morrish). — Tai atspindi pokyčius mūsų visuomenėje.“ * Kaip rašoma Biblijoje, tėvai nejučia gali būti „blaškomi bangų ir nešiojami visokių mokymo vėjų“ (Efeziečiams 4:14).

Deja, atlaidaus požiūrio į auklėjimą padariniai jau akivaizdūs. Ne tik smuko tėvų autoritetas, bet ir neliko vadovavimo, kuris taip reikalingas, kad vaikas išmoktų teisingai apsispręsti ir tvirtai žengtų gyvenimo keliu.

Ar yra geresnis auklėjimo būdas?