NATALIJA su devynerių metų sūnumi Aslanu glaudžiasi prie Zarinos ir jos dvylikametės dukters Andželikos. Daugiau kaip tūkstantį įkaitų, vaikų ir suaugusiųjų, akylai stebi iki dantų ginkluoti užpuolikai.

Tą trečiadienį, 2004 metų rugsėjo 1-ąją, Beslano miestelyje, Šiaurės Osetijoje-Alanijoje (Rusija), moksleiviai ir jų tėvai buvo susirinkę į pirmos mokslo metų dienos šventę. Netikėtai, šūkaudami ir šaudydami į orą, į minią įsiveržė ginkluoti vyrai ir sprogmenimis apsikarstę savižudžiai. Daugiau kaip trisdešimt užpuolikų visus, paklaikusius iš baimės, suvarė į mokyklos sporto salę ir palei sienas išdėliojo sprogmenis.

Taip prasidėjo tris dienas trukusi įkaitų drama. „Niekada anksčiau tiek nesimeldžiau“, — prisimena Natalija, kuri jau studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais.

Buvo vasaros pabaiga, ir salėje tvyrojo nepakeliamas karštis. Išaušo antros dienos rytas, bet įkaitams niekas nedavė nei maisto, nei vandens. Trečią dieną, penktadienį, kai kurie net ryžosi gerti šlapimą ir valgyti gėles, kurias vaikai buvo atnešę mokytojams. „Šalia sėdintis berniukas įdėjo man į delną gėlės lapelį, — pasakoja Natalija. — Perplėšusi jį pusiau, padaviau Andželikai ir Aslanui.“

Tą pačią dieną prasidėjo skerdynės. „Sprogimo banga parbloškė mane ant žemės, — tęsia Natalija. — Patalpa paskendo tirštuose dūmuose, pasipylė šūviai.“ Tarp kareivių ir teroristų prasidėjus susišaudymui, Natalija su sūnumi, patekę į kryžminę ugnį, ėmė šliaužti  laukan. Vietinis osetinas, vardu Alanas, nutempė juos į saugią vietą. Deja, daugeliui išsigelbėti nepavyko.

Žuvo šimtai vaikų ir suaugusiųjų, tarp jų ir Andželika. Raudos Beslane netilo ištisas savaites. Mokyklą Natalija mato per savo buto langus. Ir nors netoliese buvo pastatyta nauja, Aslanas nepajėgė peržengti jos slenksčio. Jis net nesiryždavo išeiti į kiemą pažaisti. „Maldavome Jehovą, kad padėtų jam įveikti baimę“, — sako moteris. Ilgainiui jos sūnus rado savyje jėgų grįžti į mokyklą.

Natalijai tikras išbandymas buvo lankyti krikščionių sueigas Karalystės salėje. „Uždaroje erdvėje, kur daug žmonių, apimdavo baimė, kad tuoj kažkas užpuls, — prisimena ji. — Melsdavausi, kad tik nieko neatsitiktų. Po kurio laiko lankyti sueigas lioviausi. Jaučiau graužatį, kad išgyvenome, nors daugelis žuvo.“

„Esu dėkinga krikščionių bendruomenės nariams, kurie man labai padėjo, — sako Natalija. — Jehovos liudytoja Tatjana reguliariai lankydavo mane kas trečią dieną. Vėliau ji atėjo su kita liudytoja — malonia, taktiška, švelnia Uljana, kuri puikiai žinojo Bibliją. Ji girdavo mane už pastangas ir visada kantriai išklausydavo.

Kartą Uljana perskaitė man apaštalo Pauliaus žodžius, užrašytus 2 Korintiečiams 1:9. Po sunkių išmėginimų, patirtų Azijoje, Paulius rašė: „Buvome tikri gavę mirties nuosprendį.“ Taip pat pacitavo Izaijo 40:31 žodžius: „Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais.“ Šventasis Raštas ir nuolatinis Uljanos bei kitų emocinis palaikymas suteikė jėgų vėl drauge su vaikais lankyti krikščionių sueigas. Vis dėlto iki pat šiol salėje jaučiuosi nejaukiai.“

Vėliau ir Zarina tapo Jehovos liudytoja. Dabar ji nekantriai laukia to meto, kai jos dukrelė Andželika bus prikelta, ir abi galės gyventi gražiame, taikiame pasaulyje, kurį valdys Dievo Karalystė (Mato 6:9, 10; Apaštalų darbų 24:15). Natalija su vaikais pasikrikštijo 2009-aisiais. Nors jie tebegyvena šalia mokyklos griuvėsių, patirtas siaubas pamažu pasimiršta. „Pagaliau apie tą dieną galiu kalbėti be kartėlio ar baimės, — sako Natalija. — Dievas gydo praeities žaizdas.“