Su ketverių metų sūnumi nuolat kovojate, kieno žodis bus paskutinis, ir visada, regis, laimi jis.

• Kai jam liepiate daryti, ko jis nenori, vaikas paliepimą ignoruoja. *

• Jei draudžiate kažką, ko vaikas nori, jis ima ožiuotis.

„Gal tai tik laikina, — svarstote jūs. — Ar turėčiau tikėtis, kad jis iš to išaugs?“

Išmokyti vaiką klusnumo įmanoma. Bet prieš aptardami, kaip tai padaryti, pasigilinkime į vieną dažnai pasitaikančią aikštijimosi priežastį.

Kol jis — naujagimis, svarbiau už viską juo pasirūpinti. Nuo mažylio negalite atsitraukti nei per žingsnį. Vos kūdikiui pravirkus, sunerimę skubate tenkinti kiekvieną jo poreikį. Aišku, tokia reakcija tinkama ir net būtina. Kol vaikas labai mažas, jam reikia nuolatinio tėvų dėmesio.

Natūralu, kad šitaip globojamas ne vieną mėnesį vaikas ima elgtis lyg jis būtų šeimininkas, o tėvai — jo tarnai, kurių pareiga pildyti visas jo užgaidas. Bet vėliau, būdamas maždaug dvejų metų amžiaus, vaikas pradeda suvokti karčią tikrovę, — jo „diktatūra“ susvyravo. Užuot tenkinę jo reikalavimus, tėvai tikisi, kad dabar bus priešingai, — vaikas paklus jų reikalavimams. Jam tai — tikras sukrėtimas! Todėl vieni ima aikštytis, kiti bando tėvų kantrybę nepaklusdami.

Tuo sudėtingu laikotarpiu tėvai turi imtis naujo vaidmens — tapti vaikui autoritetu ir duoti aiškius nurodymus, ko iš jo tikimasi. Bet kaip tuomet, jeigu vaikas tų nurodymų nepaiso ir, kaip minėjome straipsnio pradžioje, visaip priešgyniauja?

Imkitės vadovavimo. Vaikas nepripažins jūsų autoriteto, kol nepajus, kad jūsų žodis lemiamas. Todėl ir turite tvirtai tai parodyti, tik, aišku, neperlenkite lazdos. Pastaraisiais dešimtmečiais, kai kurių tariamų specialistų vertinimu, žodis „vadovavimas“ turi neigiamą atspalvį. Pasak vieno iš jų, reikalauti, kad vaikas tėvams paklustų, yra „neetiška“ ir netgi „amoralu“. Bet, kai vaikui visiškai nuolaidžiaujama, jis išlempa, elgiasi, kaip nori, ir nebežino, kas galima, o kas ne. Vargu ar toks vaikas užaugęs bus doras ir vertas pagarbos. (Biblijos principas: Patarlių 29:15.)

Drausminkite. Viename žodyne drausminimas apibrėžiamas kaip „auklėjimas, siekiant išugdyti klusnumą ir savitvardą, dažniausiai taikant taisykles ir baudžiant, kai jos laužomos“. Žinoma, auklėjimas neturi būti žiaurus ar nenuosaikus. Kita vertus, vaikas turi aiškiai suprasti, kodėl yra drausminamas; tai jam bus paskata kitąsyk taip nesielgti. (Biblijos principas: Patarlių 23:13.)

Nekalbėkite užuominomis. Kai kurie tėvai vaiko tiesiog prašo, kad šis paklustų. („Norėčiau, kad susitvarkytum savo kambarį. Gerai?“) Galbūt jie įsivaizduoja, kad šitaip moko vaiką etiketo. Tačiau naudodamiesi tokia taktika tėvai imasi prašytojo vaidmens, vaikui palikdami teisę įvertinti prašymą ir nuspręsti, daryti tai ar ne. Užuot suteikę jam tokią laisvę, duokite konkrečius nurodymus, o ne prašinėkite. (Biblijos principas: 1 Korintiečiams 14:9.)

Būkite ryžtingi. Jeigu pasakėte „ne“, abu su sutuoktiniu to ir laikykitės. Jei už neklusnumą nusprendėte nubausti, taip ir padarykite. Nesivelkite į derybas ar nepabaigiamas diskusijas, kodėl elgiatės būtent taip. Tiek jums, tiek vaikui būtų kur kas lengviau, jeigu jūsų „taip“ reikštų „taip“, o „ne“ — „ne“ (Jokūbo 5:12).

Auklėkite su meile. Čia negali būti nei demokratijos, nei diktatūros. Šeima yra Dievo įkurta institucija, kur vaikas gali augti apsuptas meilės bei šilumos ir tapti doru, pagarbos vertu žmogumi. Drausminamas su meile vaikas mokosi klusnumo ir jaučiasi saugus.