Herodotas užsibrėžė tikslą aprašyti graikų karų, o tiksliau persų ekspansijos (490–480 m. p. m. e.), kuri vyko jo vaikystėje, priežastis. Be pagrindinės temos, plačiai išdėstė viską, ką tik pavyko sužinoti apie kiekvieną nuo persų antpuolių nukentėjusią tautą.

Herodotas buvo talentingas pasakotojas, tad viską aprašė labai kruopščiai, nepraleisdamas nei vienos detalės, jo manymu, reikalingos, kad pasakojimas būtų išbaigtas. Šis istorikas atliko didelį darbą, mat, rašydamas savo veikalą, negalėjo remtis jokiais oficialiais dokumentais, kuriuose būtų buvę užfiksuoti to meto įvykiai, nes tokių dokumentų beveik nebuvo.

Išskyrus tuos atvejus, kai žygdarbiais buvo norima pasigirti, iškalant įrašus paminkluose, anais laikais aprašyti istorinius įvykius mažai kam terūpėjo. Todėl rinkdamas informaciją apie jį dominančius įvykius, Herodotas turėjo kliautis stebėjimais, pasakojimais, perduodamais iš lūpų į lūpas, ir liudininkų prisiminimais. Tad jam teko daug keliauti. Herodotas augo  graikų kolonijoje Halikarnase (dabar Bodrumas, pietų Turkija) ir apkeliavo didžiąją dalį Graikijos.

Negana to, lankėsi daugelyje kraštų: vykdamas į šiaurę, išmaišė Juodosios jūros regioną ir Skitiją (dabartinė Ukraina), pasukęs į pietus, aplankė Palestiną ir Aukštutinį Egiptą. Rytuose, regis, pasiekė Babiloną, o gyvenimo dienas, kaip manoma, baigė vakaruose, vienoje iš graikų kolonijų (dabar pietų Italija). Kad ir kur būtų keliavęs, viską stebėjo ir rinko informaciją, klausinėdamas tų, kas jam atrodė patikimiausi.

Kiek patikimi Herodoto pasakojimai? Turint omenyje šalis, kuriose jis lankėsi, ir dalykus, kuriuos matė savo akimis, jo perteiktas žinias galima laikyti tiksliomis. Aprašydamas, kas graikams buvo nežinoma (skitų karališkos šeimos narių laidojimo papročius arba mumifikaciją Egipte), jis neprieštarauja tam, ką apie šiuos dalykus yra atskleidę archeologai. Manoma, jog gausa informacijos, kurią jis sukaupė apie Egiptą, „savo svarba pranoksta bet kokį kitą senovinį rašytinį šaltinį apie šią šalį“.

Tačiau neretai Herodotas neturėjo kito pasirinkimo kaip kliautis abejotinomis istorijomis. Be kita ko, anais laikais žmonės buvo įsitikinę, kad jų gyvenimą valdo dievai. Todėl ne viskas, ką jis rašė, atitinka istorinio veikalo šiuolaikinius standartus. Vis dėlto Herodotas stengėsi atskirti faktus nuo mitų. Jis įžvalgiai pareiškė, jog tiki ne viskuo, kas jam papasakota, ir išvadas padarė atsijojęs informaciją, palygindamas tai, ką sužinojo iš skirtingų šaltinių.

Veikalas „Istorija“ laikomas Herodoto viso gyvenimo darbu. Turint omenyje, kaip nelengva buvo surinkti informaciją, tai buvo išties didžiulis pasiekimas.