Brazilijoje prie Santa Katarinos pietinės pakrantės kasmet liepos mėnesį pradeda atplaukti tikrųjų banginių (Eubalaena australis) patelės. Jos keliauja tūkstančius kilometrų nuo Antarktidos krantų, kad čia, sekliuose vandenyse, atsivestų jauniklių ir juos paaugintų. Todėl keletą mėnesių vietiniai gyventojai ir turistai paplūdimiuose ar nuo uolų turi retą galimybę stebėti banginius – motinas ir jauniklius besiilsinčius ar išdykaujančius. *

Šių banginių patelė gali užaugti iki 16 metrų, yra maždaug prailginto autobuso dydžio ir sveria apie 80 tonų. Visas šio milžino kūnas yra juodas, išskyrus baltas dėmes ant pilvo. Galva nepaprastai didelė – sudaro ketvirtadalį kūno ilgio. Burna ilga ir lenkta. Skirtingai negu kai kurios kitos banginių rūšys, šie neturi nugaros peleko. Jų judėjimą į priekį sukuria plataus uodegos peleko judesiai aukštyn ir žemyn, o ne į šonus, kaip kad juda žuvys. Norėdami pakeisti plaukimo kryptį, banginiai naudojasi krūtinės plaukmenimis. Panašiu principu vairuojamas lėktuvas.

Įdomu, jog tikrieji banginiai, nepaisant milžiniško dydžio, yra gana vikrūs, geba atlikti nuostabius akrobatinius manevrus. Pavyzdžiui, juos galima matyti ilgą laiką plaukiančius iškelta virš vandens uodega. O kartais jie uodega smarkiai pliaukši į vandens paviršių arba iššoka iš vandens ir su trenksmu krenta atgal, sukeldami iš toli matomą purslų debesį.

Ant galvos ir aplink ją tikrieji banginiai turi balkšvų ar gelsvų pluoštinių išaugų – sukietėjusios odos lopų, ant kurių gyvena kolonijos vėžiagyvių, vadinamų bangininėmis utėlėmis. Brazilijos tikrųjų banginių tyrimo vadovė Karina Groš paaiškino: „Kaip kiekvieno žmogaus pirštų atspaudai yra unikalūs, taip ir kiekvieno banginio išaugų skaičius bei išsidėstymas skiriasi, todėl pagal tai galima juos atpažinti. Kai banginis atplaukia prie mūsų krantų, mes nufotografuojame jo išaugas ir nuotraukas saugome duomenų bazėje.“

Biologai sako, kad tiksliai nustatyti, kokio amžiaus banginis nugaišo, sunku, nes šios rūšies banginiai neturi dantų. Manoma, kad vidutiniškai jie gyvena ne mažiau kaip 65 metus. *

Tikrieji banginiai minta smulkiais vėžiagyviais. Jiems košti yra keli šimtai ūsų – plaukais apaugusių plokštelių, išsidėsčiusių abiejose viršutinio žandikaulio pusėse. Banginis plaukia atverta burna, kad į ją pritekėtų vandens, o kai pro ūsus jį išfiltruoja, viduje lieka grobis. Šitaip šis milžinas per dieną gali suryti iki dviejų tonų vėžiagyvių.

Tikrieji banginiai vasaras (sausio ir vasario mėnesius) praleidžia savo maitinimosi plotuose Antarktidos vandenyne, kaupdami riebalus. Storas taukų sluoksnis saugo juos nuo šalčio, kai jie plaukioja vėsiuose vandenyse, ir yra maisto medžiagų šaltinis, kai migruoja.

XVIII amžiuje šiuos banginius pietų pusrutulyje imta karštligiškai medžioti. Kodėl? Kadangi plaukia negreitai, juos būdavo galima pavyti net medinėmis irklinėmis valtimis ir nudobti rankiniais harpūnais. Be to, skirtingai nei kiti banginiai, tikrieji dėl itin didelio riebalų kiekio užmušti plūduriuoja. Tad medžiotojai galėdavo lengvai nuplukdyti juos į krantą.

Banginių riebalai ir ūsai tais laikais buvo paklausios prekės. Lydyti banginio taukai, arba varvelis, buvo naudojami gatvių apšvietimui ir tepalų gamyboje. Iš ūsų gamindavo korsetų įdėklus, botagus, skėčių virbus. Pardavus vieno banginio ūsus atsipirkdavo ekspedicijos išlaidos.

Dėl per daug intensyvios medžioklės XX amžiaus pradžioje tikrųjų banginių labai sumažėjo ir galiausiai tas verslas tapo neperspektyvus. Brazilijoje paskutinė banginių medžioklės bazė buvo uždaryta 1973-iaisiais. Nors šiuo metu kai kurios banginių rūšys po truputį atsigauna, kitoms tebegresia pavojus išnykti.

Tikrieji banginiai – išties puikus gyvybės žemėje įvairovės ir sudėtingumo pavyzdys. Jis liudija apie nepaprastą Dievo Jehovos – didžiojo Kūrėjo – išmintį ir galią (Psalmyno 148:7).