KASMET Japonijoje daugiau kaip šeši milijonai žmonių atvyksta į nuošalią kedrų giraitę Šimos pusiasalyje. Jų tikslas – aplankyti Didžiąją Isės šventyklą, kur jau beveik du tūkstančius metų garbinama šintoizmo saulės deivė Amaterasu Omikami. Maldininkai pirmiausia atlieka apsivalymo ritualą – nusiplauna rankas ir išsiskalauja burną. Paskui stovėdami priešais haiden (šventyklos salę) kelis kartus nusilenkia, suploja rankomis, meldžiasi deivei. * Šintoizme nedraudžiama išpažinti ir kitas religijas, todėl kai kurie budistai, nominalieji krikščionys bei kiti nesivaržydami atvyksta į šią šventyklą atlikti šintoizmo apeigų.

Daugelis pagrindinių religijų turi savo šventyklas, * ir jose apsilanko milijonai žmonių. Krikščioniškose pasaulio šalyse yra daugybė bažnyčių bei šventyklų, skirtų Jėzui, Marijai ir šventųjų garbei. Esama šventovių, pastatytų vietovėse, kur vyko Biblijoje minimi įvykiai arba tariami šių laikų stebuklai; kai kuriose laikomos religinės relikvijos. Nemažai žmonių šventyklas lanko manydami, kad ten jų maldos tikrai bus išgirstos. Kai kas, kad aplankytų šventas vietas ir taip parodytų savo maldingumą, leidžiasi į ilgas piligrimines keliones.

Ar išties labiau tikėtina, kad maldos ir prašymai bus išklausyti, jeigu bus sakomi šventykloje? Ar Dievą džiugina piligrimų, keliaujančių į šventas vietas, atsidavimas? O svarbiausia, ar krikščionys Dievą turėtų garbinti šventyklose? Atsakymai į šiuos klausimus mums padės suprasti ne tik tai, koks turi būti mūsų požiūris į apeigas šventyklose, bet ir koks garbinimas Dievui iš tikrųjų patinka.

Dievo požiūrį į garbinimą šventose vietose ar šventyklose atskleidžia Jėzaus pokalbis su samariete. Keliaudamas per Samariją Jėzus stabtelėjo pailsėti prie šulinio netoli Sicharo miesto. Ten jis užkalbino moterį, atėjusią pasisemti vandens. Jiems bekalbant ši paminėjo vieną didžiausių žydų ir samariečių religijų skirtumą: „Mūsų protėviai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad vieta, kur reikia garbinti, yra Jeruzalėje“ (Jono 4:5–9, 20).

Moters paminėtas kalnas buvo Garizimas, maždaug už 50 kilometrų į šiaurę nuo Jeruzalės. Anksčiau ten stovėjo samariečių šventykla,  kur jie švęsdavo šventes, pavyzdžiui, Paschą. Tačiau Jėzus nesutelkė dėmesio į šį jų religijų skirtumą ir samarietei tarė: „Tikėk manimi, moterie: ateina valanda, kai garbinsite Tėvą ne ant šito kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jono 4:21). Kokia netikėta mintis, ypač iš žydo lūpų! Kas turėtų atsitikti, kad Dievas nebebūtų garbinamas Jeruzalės šventykloje?

Jėzus tęsė: „Ateina valanda – ir dabar jau yra, – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa, nes ir Tėvas tokių savo garbintojų ieško“ (Jono 4:23). Ne vieną šimtmetį didingą šventyklą Jeruzalėje žydai laikė Dievo garbinimo centru. Triskart metuose jie atkeliaudavo į šventyklą atnašauti aukas savo Dievui Jehovai (Išėjimo 23:14–17). Tačiau Jėzus pasakė, kad viskas pasikeis, ir tikrieji garbintojai Dievą šlovins „dvasia ir tiesa“.

Žydų šventykla buvo realus pastatas konkrečioje vietoje, o dvasia ir tiesa nėra materialūs dalykai ir su jokia vieta nesiejami. Šitaip Jėzus paaiškino, kad tikrieji krikščionys Dievo garbinimo centru nelaikys kokios nors vietos ar pastato, nesvarbu, ar tai būtų Garizimo kalnas, Jeruzalės šventykla ar kita šventa vieta.

Be to, samarietei Jėzus pasakė, kad „valanda“, kai Dievas bus garbinamas kitaip, „ateina“. Kada tai turėjo įvykti? Ta „valanda“ atėjo, kai sulig Jėzaus pasiaukojama mirtimi baigėsi Mozės įstatymu pagrįsta žydų religinė sistema (Romiečiams 10:4). Tačiau Jėzus pasakė ir tai, kad „valanda [...] jau yra“. Ką jis turėjo omenyje? Jėzus buvo Mesijas ir jau rinko mokinius, kurie vykdys šį jo įsakymą: „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi garbinti dvasia ir tiesa“ (Jono 4:24). Taigi ką reiškia garbinti Dievą dvasia ir tiesa?

Garbinti dvasia reiškia leistis vadovaujamiems Dievo šventosios dvasios, kuri, be kita ko, padeda suprasti Šventąjį Raštą (1 Korintiečiams 2:9–12). O tiesa, kurią paminėjo Jėzus, yra tikslus Biblijos mokymų pažinimas. Taigi kad mūsų garbinimas Dievui būtų priimtinas, jis turi atitikti Biblijos puslapiuose atskleistą tiesą ir remtis šventosios dvasios vadovavimu.

Koks turėtų būti krikščionių požiūris į piligrimines keliones ir pamaldas šventyklose? Atsižvelgdami į Jėzaus nurodymą, kad tikrieji garbintojai Dievą šlovintų dvasia ir tiesa, suprantame, jog garbinimas šventykloje ar kitoje šventoje vietoje mūsų dangiškajam Tėvui didelės reikšmės neturi. Be to, Biblija atskleidžia, kaip Dievas žiūri į stabų garbinimą. Joje perspėjama: „bėkite nuo stabmeldystės“, „sergėkitės stabų“ (1 Korintiečiams 10:14; 1 Jono 5:21). Todėl tikrieji krikščionys neis garbinti Dievo į šventyklą ar kitą vietą, kuri laikoma šventa arba kurioje propaguojama stabmeldystė.

Vis dėlto neturėtume manyti, kad Dievas draudžia turėti kokią mėgstamą vietą, kur galėtume pasimelsti, patyrinėti ir apmąstyti jo Žodį. Susirinkimų vieta, kuri yra kukli ir tvarkinga, gali būti palanki aplinka drauge mokytis ir aptarti dvasinius dalykus. Taip pat nieko bloga pastatyti paminklą, pavyzdžiui, antkapį mirusiajam atminti – šitaip tiesiog parodome tam žmogui meilę. Tačiau jeigu laikytume tokias vietas šventomis arba garbintume ten kokius nors atvaizdus ar relikvijas, elgtumės priešingai, negu nurodė Jėzus.

Taigi eiti į šventyklą tikintis, kad ten Dievas bus labiau linkęs išklausyti jūsų maldas, neverta. Taip pat ir piligrimine kelione į šventas vietas nepelnysite Dievo palankumo ar ypatingo palaiminimo. Biblijoje sakoma, kad Dievas Jehova, „dangaus ir žemės Viešpats, negyvena rankų darbo šventyklose“. Bet tai nereiškia, kad jis mums nepasiekiamas. Kad ir kur būtume, galime melstis ir Dievas mus išgirs, nes „jis yra netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apaštalų darbų 17:24–27).