Patarimų šia tema netrūksta. Tačiau ne visi jie naudingi. Pavyzdžiui, kai kas galbūt sako, kad verkti ar kitaip rodyti savo sielvartą nėra tinkama. Kiti laikosi priešingos nuomonės – teigia, jog jausmus reikia išlieti. Biblija skatina turėti nuosaikesnį požiūrį, kurio naudą, beje, patvirtina ir naujausi moksliniai tyrimai.

Kai kuriose kultūrose manoma, kad tikras vyras neturėtų verkti. Bet ar išties reikia gėdytis ašarų? Psichinės sveikatos specialistai pripažįsta, kad gedint verkti visiškai natūralu. Jei neslopinsime savo sielvarto, ilgainiui, nepaisant skaudžios netekties, pajėgsime atsitiesti ir gyventi toliau. O jei skausmą bandysime užgniaužti, iš to bus daugiau žalos negu naudos. Biblijoje niekur nėra rašoma, kad verkti iš sielvarto – gėdinga ar nevyriška. Štai Jėzus, nors turėjo galią prikelti mirusiuosius, žmonių akivaizdoje verkė dėl artimo draugo Lozoriaus mirties (Jono 11:33–35).

Neretai sielvartą lydi pyktis, ypač jei netektis staigi ir netikėta. Gedinčiajam pyktį gali sukelti daug kas, pavyzdžiui, neapgalvoti ar nepagrįsti gerbiamo žmogaus pasakymai. „Kai tėtis mirė, buvau 14 metų, – pasakoja Maikas iš Pietų Afrikos. – Per laidotuves anglikonų pastorius pasakė, kad Dievui reikalingi geri žmonės, todėl jis pasiima juos anksčiau. * Pasidarė pikta, nes tėčio mums labai reikėjo. Praėjo 63 metai, bet man vis dar skaudu.“

Kai ką slegia kaltės jausmas, ypač tais atvejais, kai mirtis artimąjį pasiglemžia netikėtai. Žmogų tada kankina mintys: „Galbūt taip nebūtų atsitikę, jei tik būčiau...“ O jeigu per jų paskutinį susitikimą įvyko koks konfliktas, gedintysis gali jaustis dar labiau prislėgtas.

Jei kamuoja pyktis ir kaltės jausmas, svarbu neslėpti visko savyje. Verčiau išsipasakoti draugui, kuris išklausytų ir patikintų, kad netekę brangaus žmogaus taip jaučiasi daugelis. „Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje“, – rašoma Biblijoje (Patarlių 17:17, Brb).

O geriausiai mus paguosti gali Kūrėjas – Dievas Jehova. Išliekite maldoje jam savo širdį, „nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:7). Biblijoje žadama, kad tuomet jūsų mintis ir jausmus saugos „Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą“ (Filipiečiams 4:6, 7). Paguodos galima semtis ir iš Dievo Žodžio. Užsirašykite Biblijos eilutes, kurios jus stiprina (žiūrėkite  rėmelį apačioje). Galite kelias jų išmokti mintinai. Ypač naudinga tokias eilutes apmąstyti naktį, kai esate vienas ir negalite užmigti (Izaijo 57:15).

 Neseniai keturiasdešimtmečio vyro – pavadinkime jį Džeku – žmona mirė nuo vėžio. Jis sako, jog kartais jį labai slegia vienatvė. Tačiau labai padeda malda. „Kai meldžiuosi Jehovai, – pasakoja Džekas, – niekada nesijaučiu vienišas. Naktį dažnai prabundu ir nebegaliu užmigti. Tada skaitau bei apmąstau guodžiančias mintis iš Biblijos, išlieju jausmus maldoje. Mane apima begalinė ramybė, protas ir širdis nurimsta, ir aš užmiegu.“

Liga pasigrobė ir jaunos moters, vardu Vanesa, mamą. Vanesa taip pat patyrė, kokia didžiulė pagalba yra malda. „Sunkiausiomis akimirkomis, – pasakoja moteris, – tiesiog šaukdavausi Dievo minėdama jo vardą ir apsipildavau ašaromis. Jehova išklausydavo mane ir duodavo jėgų ištverti.“

Kai kurie specialistai gedintiems artimojo pataria stengtis ką nors daryti dėl kitų ar skirti laiko savanoriškai veiklai. Toks aukojimasis suteikia džiaugsmo ir palengvina sielvartą (Apaštalų darbų 20:35). Daugelis krikščionių, netekę artimojo, paguodos randa padėdami kitiems (2 Korintiečiams 1:3, 4).