Biblijoje rašoma, kad Galijotas buvo „šešių uolekčių su sprindžiu aukščio vyras“ (1 Samuelio 17:4). Uolektis buvo 44,5 centimetro, o sprindis – 22,2 centimetro. Taip gauname apie 2 metrus 90 centimetrų. Kai kas abejoja, ar Galijotas galėjo būti toks aukštas, bet pagalvokite: šiais laikais aukščiausias žinomas žmogus buvo 2 metrų 70 centimetrų. Ar Galijotas negalėjo būti dvidešimčia centimetrų aukštesnis? Jis buvo kilęs iš refajų genties, kurios vyrai garsėjo neįprastai dideliu ūgiu. Viename XIII amžiaus prieš mūsų erą egiptiečių dokumente rašoma, jog kai kurie baisūs kariai iš Kanaano krašto buvo 2 metrų 40 centimetrų ir aukštesni. Vadinasi, Galijoto ūgis, nors ir neįprastai didelis, nėra neįmanomas.

Buvo laikas, kai mokslininkai karalių Dovydą priskirdavo prie mitų personažų, tačiau dabar tai padaryti sunkiau. Archeologai rado senovinį įrašą, kuriame paminėti „Dovydo namai“. Pats Jėzus Kristus apie Dovydą kalbėjo kaip apie realų asmenį (Mato 12:3; 22:43–45). Be to, du išsamūs Jėzaus mesijiškumą patvirtinantys genealoginiai sąrašai rodo jį kilus iš karaliaus Dovydo linijos (Mato 1:6–16; Luko 3:23–31). Akivaizdu, Dovydas tikrai gyveno.

Biblijoje rašoma, kad mūšis vyko Elos slėnyje. Be to, pateikiama daugiau detalių, pavyzdžiui, sakoma, jog filistinai stovyklą pasistatė ant kalvos tarp dviejų miestų – Sochojo ir Azekos. Izraelitai stovėjo ant kalvos kitoje slėnio pusėje. Ar tai reali vietovė?

Štai ką pasakoja vienas vyras, neseniai lankęsis tame krašte: „Mūsų gidas, beje, nereligingas, nuvežė mus į Elos slėnį. Takeliu užlipome iki pat kalvos viršūnės, iš kur atsivėrė slėnio panorama. Tada jis paprašė mūsų perskaityti 1 Samuelio 17:1–3 ir ranka rodydamas į kitą slėnio pusę tarė: „Ten, kairėje, yra Sochojo griuvėsiai. Dešinėje matote Azekos griuvėsius. Filistinų stovykla buvo tarp tų miestų, kažkur ant kalvos šlaitų, čia, priešais jus. O mes stovime turbūt ten, kur buvo įsikūrę izraelitai.“ Pagalvojau: būtent po šią vietą kadaise vaikščiojo Saulius ir Dovydas. Nusileidę į slėnį perėjome akmenuotą upelio vagą, kuri dažniausiai būna išdžiūvusi. Įsivaizdavau, kaip Dovydas pasiima iš čia penkis gludžius akmenėlius, su vienu iš kurių užmušė Galijotą.“ Tam vyrui, kaip ir daugeliui kitų, didelį įspūdį padarė tai, kad Biblijoje rašoma apie tikras vietoves.

Taigi nėra pagrindo abejoti šiuo istoriniu pasakojimu. Jame minimi tikri žmonės ir tikros vietovės. Svarbiausia, šis pasakojimas užrašytas įkvėptame Dievo Žodyje, o Dievas juk yra tiesakalbis, jis niekada nemeluoja (Titui 1:2; 2 Timotiejui 3:16).