„Mudu su žmona darbus praradome tuo pačiu metu, – prisimena Setas. * – Dvejus metus vertėmės sunkiai: mus šelpė giminaičiai, pajamų turėjome tik iš atsitiktinių darbų. Mano žmoną Prisilą tai labai slėgė, o aš jaučiausi visiškas netikėlis.

Kas mums padėjo nepalūžti? Prisila nuolat mąstydavo apie Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 6:34. Jėzus patarė nebūti susirūpinusiems dėl rytojaus, nes kiekviena diena turi savų rūpesčių. Be to, jėgų žmonai suteikdavo nuoširdžios maldos. Aš paguodos sėmiausi iš Psalmyno 55:23 (55:22, Brb) žodžių. Kaip ir psalmininkas, pavesdavau savo rūpesčius Jehovai, ir jis mane palaikydavo. Nors dabar turiu darbą, stengiamės laikytis Jėzaus patarimo iš Mato 6:20–22 ir gyventi paprastai. Svarbiausia, per tą sunkų laikotarpį dar labiau suartėjome su Dievu ir vienas su kitu.“

„Kai mūsų šeimos verslas žlugo, baiminausi dėl ateities, – prisipažįsta Džonatanas. – Prasidėjus ekonominei krizei, perniek nuėjo 20 metų sunkaus darbo. Su žmona pradėjome bartis dėl pinigų. Nesinaudodavome kredito kortele – baiminomės, kad bankas nesuteiks kredito.

Tačiau Dievo Žodis ir šventoji dvasia padėdavo mums teisingai apsispręsti. Išmokau nesibodėti jokio darbo, be to, iki minimumo sumažinome išlaidas. Esame Jehovos liudytojai, tad mus palaikė bendratikiai. Jie mus drąsindavo, sunkiu metu ištiesdavo pagalbos ranką.“

„Kai vyras netikėtai mane paliko, jaučiausi įskaudinta ir pykau, – pasakoja Rachelė. – Paskui apėmė baisus liūdesys. Bet artinausi prie Dievo, ir jis paguodė. Kasdien meldžiausi, todėl Dievo ramybė saugojo mane. Atrodė, kad jis gydo mano sudužusią širdį.

Dievo Žodžio, Biblijos, padedama atsikračiau pykčio, pagiežos. Stengiausi nepamiršti apaštalo Pauliaus žodžių: „Nesiduok blogio nugalimas, bet nugalėk blogį gerumu“ (Romiečiams 12:21).

Vienas išmintingas draugas patarė negyventi vien praeitimi. Jis parodė man Mokytojo 3:6 užrašytus žodžius ir švelniai pasakė, jog kartais yra „laikas išmesti“ – susitaikyti su praradimu. Priimti šį patarimą buvo nelengva, bet būtent jo man reikėjo. Dabar turiu naujų tikslų.“

„Kai santuoka išyra, labai svarbus kitų palaikymas, – sako Elizabet. – Turėjau nuostabią draugę, kuri mane stiprino diena po dienos. Ji verkė kartu su manimi, guodė mane ir padėjo jaustis mylimai, o ne atstumtai. Esu tikra, kad Jehova per ją gydė mano emocines žaizdas.“

Jau minėtas Luisas serga sunkia širdies liga ir dukart buvo labai arti mirties. Dabar jis būna prijungtas prie deguonies aparato 16 valandų per parą. „Nuolat meldžiuosi Jehovai, – pasakoja vyras. – Pasimeldęs jaučiu, kaip Dievo dvasia mane sustiprina. Malda suteikia jėgų nepasiduoti, nes tikiu Dievą ir žinau, kad jis manimi rūpinasi.“

„Norėčiau tiek daug ką nuveikti, bet nebegaliu, – aiškina Petra, kuriai 80 su viršum. – Skaudu matyti, kaip senka jėgos. Jaučiuosi bejėgė ir be vaistų jau neapsieinu. Dažnai mąstau apie tai, kaip Jėzus prašė savo Tėvą, kad sunkumai, jei įmanoma, jį aplenktų. Tada Jehova sustiprino Jėzų, stiprina ir mane. Malda – mano  kasdienis vaistas. Išsakiusi Dievui savo mintis jaučiuosi daug geriau“ (Mato 26:39).

Panašiai jaučiasi ir Chuljanas, beveik 30 metų sergantis išsėtine skleroze. „Viršininko kėdę iškeičiau į neįgaliojo vežimėlį, – sako jis. – Bet mano gyvenimas prasmingas, nes stengiuosi padėti kitiems. Rūpindamasis kitais mažiau galvoju apie savo kančias. Be to, Jehova tesi savo pažadą stiprinti mus sunkiu metu. Kaip ir apaštalas Paulius, galiu tvirtai pasakyti: „Aš visa pajėgiu tame, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13).

„Kai per eismo nelaimę žuvo tėvas, negalėjau tuo patikėti, – prisimena Antonijus. – Atrodė, taip neteisinga – jis buvo tik niekuo nekaltas pėsčiasis. Bet nieko negalėjau pakeisti. Prieš mirtį jis penkias dienas išbuvo komoje. Mamai matant stengdavausi neverkti, bet kai likdavau vienas, nesusilaikydavau. Vis klausiau savęs: „Kodėl?“

Tomis sunkiomis valandomis prašydavau Jehovą padėti man valdyti savo emocijas, nusiraminti. Taip palaipsniui atgavau ramybę. Iš Biblijos žinojau, jog bet kurį iš mūsų gali ištikti „nesėkmės metas“. Kadangi Dievas ištesi visus savo pažadus, tikiu, kad vėl pamatysiu tėvą, kai jis bus prikeltas“ (Mokytojo 9:11; Jono 11:25; Titui 1:2).

Robertas, paminėtas pirmame straipsnyje, išsakė panašias mintis: „Maldos Jehovai mudviem su žmona padėjo atgauti dvasios ramybę, apie kurią rašoma Filipiečiams 4:6, 7. Toji vidinė ramybė suteikė mums drąsos apie prikėlimo viltį papasakoti žiniasklaidos atstovams. Nors lėktuvo katastrofa pasiglemžė mūsų sūnaus gyvybę, mums liko prisiminimų, kuriuos labai branginame. Stengiamės mąstyti apie tai.

Kai bendratikiai pasakojo per televiziją matę, kaip ramiai kalbėjome apie savo tikėjimą, paaiškinome jiems, jog mums padėjo daugybės bendratikių maldos už mus. Esu tikras, kad Jehova palaikė mus per paguodos žinutes, kurių nuolat gaudavome.“

Kaip rodo šie pavyzdžiai, Dievas gali paguosti žmones, patiriančius įvairiausių nelaimių ir išbandymų. Jis gali paguosti ir jus, nesvarbu, su kokiomis problemomis susiduriate. * Kodėl nesikreipus pagalbos į Jehovą? Jis yra „visokios paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3).