Gimiau Padingtone, tankiai gyvenamame Londono rajone. Augau su mama ir trimis vyresnėmis sesėmis. Tėvas girtuokliavo, šeimoje jis būdavo retas svečias.

Kai buvau maža, mama išmokė mane melstis kiekvieną vakarą. Turėjau nedidelį psalmyną, ir norėdama psalmes giedoti kūriau joms melodijas. Prisimenu, vienoje knygoje perskaičiau frazę, kuri mane sukrėtė: „Kada nors ateis diena be rytojaus.“ Tą naktį ilgai negalėjau užmigti, vis galvojau apie ateitį. „Gyvenimas turi turėti prasmę, – mąsčiau. – Kodėl mes gyvename?“ Nenorėjau mirti!

Labai susidomėjau okultizmu. Bandžiau kalbėtis su mirusiaisiais, eidavome su bendraklasiais į kapines, žiūrėdavome siaubo filmus. Tai kėlė jaudulį, bet kartu ir baugino.

Dešimties ėmiau maištauti, rūkyti ir netrukus tapau priklausoma nuo tabako, o vėliau perėjau prie marihuanos. Vienuolikos pradėjau vartoti alkoholį. Nors svaigalų skonis nepatiko, mėgdavau būti apgirtusi. Žavėjausi muzika ir šokiais, todėl nepraleisdavau progos apsilankyti kokiame vakarėlyje ar naktiniame klube. Naktį slapta išslinkdavau iš namų ir parkiūtindavau tik prieš aušrą. Dieną jausdavausi pavargusi, tad bėgdavau iš pamokų. O kai mokykloje vis dėlto būdavau, per pertraukas išgėrinėdavau.

Paskutinėje klasėje mano pažymiai visiškai suprastėjo. Sužinojusi tai, mama labai supyko, mat iki tol nė nenumanė, kaip palaidai gyvenu. Mudvi susibarėme ir aš pabėgau iš namų. Kurį laiką gyvenau pas savo vaikiną, vardu Tonis. Jis priklausė rastafarių judėjimui, nevengė smulkių nusikaltimų, prekiavo narkotikais ir garsėjo itin smurtingu būdu. Neilgai trukus pastojau ir būdama vos šešiolikos pagimdžiau sūnų.

Jehovos liudytojus pirmą kartą sutikau gyvendama globos namuose, skirtuose netekėjusioms mamoms su  kūdikiais. Ten valdžia man buvo suteikusi atskirą kambarį. Dvi liudytojos nuolat lankė kai kurias jaunas motinas. Kartą ir aš prisėdau prie jų. Norėjau įrodyti, kad liudytojai klysta. Tačiau tos moterys, remdamosi Biblija, ramiai ir aiškiai atsakė į visus mano klausimus, kurių turėjau tikrai daug. Liudytojos buvo tokios malonios, švelnios; man tai labai patiko. Todėl sutikau su jomis studijuoti Bibliją.

Netrukus iš Biblijos sužinojau tai, kas pakeitė mano gyvenimą. Nuo vaikystės bijojau mirti, tačiau studijuodama išsiaiškinau, kad Jėzus mokė apie prikėlimą (Jono 5:28, 29). Be to, suvokiau, kad Jehova manimi rūpinasi (1 Petro 5:7). Mane labai sujaudino žodžiai iš Jeremijo 29:11, kur sakoma: „Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, – tai Viešpaties žodis, – dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį.“ Patikėjau, jog ir aš galiu amžinai gyventi žemės rojuje (Psalmyno 37:29, Brb).

Jehovos liudytojai man buvo labai geri. Kai pirmą kartą apsilankiau jų sueigoje, pamačiau, kokia ten šilta atmosfera, kokie visi draugiški (Jono 13:34, 35). Kaip tai skyrėsi nuo to, ką buvau patyrusi savo bažnyčioje! Nepaisydami mano aplinkybių, liudytojai mane nuoširdžiai priėmė, skyrė man savo laiką ir dėmesį, suteikdavo praktinę pagalbą. Pasijaučiau patekusi į didelę rūpestingą šeimą.

Studijuodama Bibliją suvokiau, kad, norėdama laikytis aukštų Dievo moralės normų, turėsiu daug ką savo gyvenime pakeisti. Man nebuvo lengva mesti rūkyti. Taip pat pastebėjau, jog tam tikras muzikos stilius sukelia norą rūkyti marihuaną, todėl tokios muzikos nebesiklausiau. Norėjau visad būti blaivi, tad lioviausi vaikščioti į vakarėlius, naktinius klubus, kur galėtų kilti pagunda pasigerti. Ieškojau naujų draugų, kurie man darytų gerą įtaką ir padėtų pasikeisti (Patarlių 13:20).

Tonis tuo metu irgi studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Į jo klausimus jie atsakydavo remdamiesi Biblija, ir tai Tonį įtikino, kad yra mokomas tiesos. Jis labai pasikeitė: nustojo bendrauti su agresyviais draugeliais, nutraukė savo nusikalstamą veiklą, metė rūkyti marihuaną. Kad visiškai patiktume Jehovai, abu nusprendėme nebegyventi amoraliai ir sukurti gerą aplinką savo sūnui, todėl 1982 metais susituokėme.

Pamenu, žurnaluose Sargybos bokštas ir Atsibuskite! * ieškodavau pasakojimų apie žmones, sugebėjusius pasikeisti, atsikratyti tokių įpročių, su kokiais kovojau aš pati. Jų patirtis mane be galo stiprino! Atsirasdavo jėgų nepasiduoti ir eiti pirmyn. Nuolat prašiau Jehovos nepalikti manęs. Mudu su Toniu 1982-ųjų liepą tapome krikštytais Jehovos liudytojais.

Draugystė su Dievu Jehova išgelbėjo man gyvybę. Sunkiais laikotarpiais mudu su Toniu jautėme, kaip Jehova mums padeda. Taip išmokome pasitikėti juo, neabejojame, kad Dievas visada mus palaiko (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]).

Buvo gera padėti savo sūnui ir dukrai pažinti Jehovą. Dabar panašų džiaugsmą patiriu matydama, kaip jų vaikai vis geriau pažįsta Dievą.

Daugiau man netenka pabusti naktį nerimaujant dėl ateities, nebekankina mirties baimė. Mudu su Toniu esame nuolat užimti: kas savaitę keliaujame vis į kitą Jehovos liudytojų bendruomenę pastiprinti bendratikių. Kartu su jais pasakojame kitiems žmonėms, kad jeigu tikės Jėzų, jie irgi galės gyventi amžinai.