DORIN buvo sukrėsta, kai jos 54 metų vyrui Vesliui medikai diagnozavo agresyvios formos galvos smegenų vėžį. * Gydytojai sakė, kad jam liko gyventi vos keli mėnesiai. „Negalėjau patikėti savo ausimis, – prisimena ji. – Ištisas savaites jaučiausi lyg nesava. Atrodė, kad tai atsitiko kam nors kitam, ne mums. Buvau tam nepasiruošusi.“

Panašiai kaip Dorin reaguoja daugelis. Nepagydoma liga gali užklupti kiekvieną. Kai taip nutinka, artimieji stengiasi slaugyti ligonį, ir tai pagirtina. Tačiau tokia užduotis be galo sunki. Kaip šeimos nariai galėtų guosti sergantįjį bei rūpintis jo reikmėmis? Ir kaip tuo nelengvu laikotarpiu jiems patiems kovoti su įvairiomis užplūstančiomis emocijomis? Ko tikėtis paskutinėmis ligonio gyvenimo savaitėmis? Bet pirmiausia aptarkime, kodėl slauga šiais laikais – nemenkas sunkumas.

Medicinos mokslas daug ką pakeitė. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų net palyginti išsivysčiusiose šalyse vidutinė gyvenimo trukmė buvo gerokai trumpesnė nei dabar. Susirgę kokia užkrečiama liga ar patyrę nelaimingą atsitikimą žmonės mirdavo greitai. Patekti į ligoninę mažai kas galėjo, todėl paprastai ligonius slaugydavo šeimos nariai; dažnas mirdavo namuose.

Šiandien dėl pasiekimų medicinos srityje gydytojai turi būdų, kaip prailginti sergančio žmogaus gyvenimą. Ligos, kurios kadaise baigdavosi staigia mirtimi, dabar jau nebėra tokios. Jomis sirgdami žmonės gali gyventi ne vienus metus, tačiau niekada nepasveikti. Neretai juos vargina sunki negalė, todėl patys nepajėgia savimi  pasirūpinti. Slaugyti tokius ligonius – daug jėgų reikalaujanti užduotis.

Taigi vis dažniau žmogaus gyvybė užgęsta nebe namuose, o ligoninėje. Dauguma šiandien nežino, kas vyksta artinantis mirčiai, ir retas savo akimis yra matęs mirštantįjį. Nežinomybės baimė žmogų gali taip sukaustyti, jog jis beveik neįstengia rūpintis sergančiu šeimos nariu. Ką daryti?

Panašiai kaip ir Dorin, daugelis sužinoję apie artimojo mirtiną ligą jaučiasi priblokšti. Kai slegia didelis nerimas, baimė, liūdesys, kaip pasiruošti tam, kas laukia priešaky? Ištikimas Dievo tarnas meldėsi: „Mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Psalmyno 90:12). Nuoširdžiai melskite Jehovą pamokyti jus išmintingai „skaičiuoti savo dienas“, tai yra likusį laiką su artimuoju praleisti kiek įmanoma prasmingiau.

Svarbu viską kruopščiai planuoti. Jei jūsų artimasis dar gali kalbėti ir nori liesti šią temą, patartina atsargiai paklausti, kas turėtų priimti už jį sprendimus, kai pats nebegalės. Atviri pokalbiai apie tai, ar jis nori, kad jo gyvybė būtų palaikoma aparatais, kad būtų guldomas į ligoninę, ar jam priimtini tam tikri gydymo metodai, gali apsaugoti šeimos narius nuo nesusipratimų ir kaltės jausmo, jei jiems teks už jį priimti sprendimus. Iš anksto viską aptarę, šeimos nariai galės susitelkti į rūpinimąsi ligoniu, kai to prireiks. „Be pasitarimo niekais nueina užmojai“, – sakoma Patarlių 15:22.

Slaugant ligonį paprastai svarbiausia yra suteikti jam paguodos. Mirštančiajam būtina jausti, kad yra mylimas, nepaliktas vienas. Todėl skaitykite arba dainuokite, pasirinkdami tai, kas jam patinka ir pakelia nuotaiką. Sergančiam žmogui taip pat gera, kai kas nors iš artimųjų laiko jo ranką, kalba ramiu balsu.

Kai kuriems ligoniams reikia paminėti, kas atėjo jų aplankyti. Viename pranešime sakoma: „Iš penkių pojūčių paskiausiai, kiek žinoma, prarandama klausa. Nors galbūt atrodo, kad [ligonis] miega, jis gali viską puikiai girdėti,  todėl šalia jo nesakykite nieko, ko nesakytumėte jam pabudus.“

Jeigu įmanoma, kartu melskitės. Kaip rašoma Biblijoje, apaštalas Paulius su bendražygiais kartą buvo tokioje pavojingoje situacijoje, jog net nesitikėjo liksią gyvi. Vėliau apie tai papasakojęs savo draugams Paulius jiems priminė: „Jūs irgi galite padėti maldaudami dėl mūsų“ (2 Korintiečiams 1:8–11). Patiriant didelę įtampą arba sunkiai sergant malda yra neįkainojama pagalba.

Vien mintis, kad artimas žmogus mirs, kelia siaubą. Ir tai visai suprantama, nes mirtis nėra natūralus dalykas. Nebuvome sukurti taip, kad susitaikytume su mirtimi (Romiečiams 5:12). Dievo Žodyje ji vadinama priešu (1 Korintiečiams 15:26). Taigi nieko keista, jeigu apie artimojo mirtį nenorime net pagalvoti.

Vis dėlto žinodami, kas gali nutikti, šeimos nariai mažiau baiminsis ir visą dėmesį skirs ligoniui padėti. Rėmelyje „ Paskutinės gyvenimo savaitės“ paminėta, ko galite tikėtis tuo laikotarpiu. Ne visi tie simptomai pasireiškia kiekvienam ligoniui, tačiau bent kai kuriuos patiria dauguma; aišku, simptomų seka gali būti kitokia, negu išvardyta.

Artimajam mirus patartina paskambinti geram draugui, kuris buvo žadėjęs padėti. Tuo metu šeimos nariams reikia patikinimo, kad jų mylimas žmogus nebesikankina. Žmonijos Kūrėjas mus paguodžia, jog „mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5).

Pasitikėjimas Dievu būtinas ne tik šeimos nariui sergant, bet ir paskui, kai gedime dėl jo mirties. Dievas gali paguosti per kitus, paskatindamas juos palaikyti mus žodžiais ir darbais. „Išmokau neatsisakyti niekieno pagalbos, – sako Dorin. – O jos sulaukėme be galo daug. Mudu su vyru buvome įsitikinę, kad taip Jehova mums tarsi sako: „Esu su jumis, kad jums padėčiau.“ Niekada to nepamiršiu.“

Taip, Dievas Jehova yra geriausias mūsų Globotojas. Jis mus sukūrė, tad puikiai supranta mūsų skausmą bei sielvartą. Jehova gali ir nori mus palaikyti, padrąsinti, kad pajėgtume ištverti. Be to, jis yra pažadėjęs netrukus pašalinti mirtį visiems laikams ir prikelti milijardus žmonių, esančių jo atmintyje (Jono 5:28, 29; Apreiškimo 21:3, 4). Tada visi galės kaip ir apaštalas Paulius pasakyti: „Kurgi, mirtie, tavo pergalė? Kurgi, mirtie, tavo geluonis?“ (1 Korintiečiams 15:55).