Atjauta yra tų pačių emocinių būsenų, kurias patiria kitas žmogus, išgyvenimas susitapatinant su juo. Psichikos sveikatos specialistas dr. Rikas Hansonas sako, kad atjauta yra įgimta savybė.

PAMĄSTYKITE. Kodėl iš visų gyvybės formų žemėje atjauta būdinga tik žmonėms? Biblijoje paaiškinama, jog Dievas žmogų sukūrė kaip savo atvaizdą (Pradžios 1:26). Tai reiškia, kad mes gebame atspindėti Dievo asmenybę parodydami kai kurias puikias jo savybes. Taigi kai gailesčio skatinami nuoširdūs žmonės padeda kitiems, jie elgiasi taip, kaip elgtųsi mūsų atjautus Kūrėjas, Dievas Jehova (Patarlių 14:31).

Dievas mus atjaučia, jam sunku žiūrėti į mūsų kančias. Biblijos pasakojime apie senovės Izraelio tautą, kuri vergavo Egipte, o paskui 40 metų klajojo dykumoje, paminėta, kad Dievas „dėl visų jų nelaimių buvo nelaimingas“ (Izaijo 63:9). Įsidėmėtina, jog Dievas ne tik žinojo apie jų nelaimes, bet ir jautė sielvartą. Jis patikino: „Aš gerai žinau, ką jie kenčia“ (Išėjimo 3:7). „Kas tik užgauna jus, – sako Dievas, – tas užgauna mano akies vyzdį“ (Zacharijo 2:12 [2:8, Brb]). Tad galime neabejoti: kai kiti mus įskaudina, jam skauda širdį.

Net jei kartais save smerkiame ir jaučiamės neverti Dievo užuojautos, „Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską“ (1 Jono 3:19, 20). Jis pažįsta mus geriau nei mes patys save. Jam puikiai žinomos visos mūsų aplinkybės, mintys, jausmai. Dievas įsijaučia į mūsų padėtį.

 Šventasis Raštas mus patikina

• „Tada šauksiesi, ir Viešpats atsilieps, prašysi pagalbos, ir jis tars: ‘Aš čia!’“ (IZAIJO 58:9).

• „Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, – tai Viešpaties žodis, – dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį. Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu“ (JEREMIJO 29:11, 12).

• „Supilk mano ašaras į savo ąsotį! Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?“ (PSALMYNO 56:9 [56:8, BRB])

Žinant, kad Dievas mus atjaučia, lengviau pakelti nelaimes. Marija pasakoja:

„Kai po dvejų metų kovos su vėžiu mirė mano aštuoniolikmetis sūnus, pajutau neapsakomą skausmą, gyvenimas man atrodė sunkus ir neteisingas. Pykau ant Jehovos, kad jo neišgydė.

Po šešerių metų vienai nuoširdžiai draugei iš bendruomenės išsakiau savo mintis, pasiguodžiau, kad Jehova manęs nemyli. Kalbėjau ilgai, bet ji nepertraukdama klausėsi ir tada pacitavo 1 Jono 3:19, 20, kur sakoma: „Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską.“ Draugė paaiškino, kad Jehova supranta mūsų sielvartą.

Vis dėlto atsikratyti pykčio man nebuvo lengva. Vėliau perskaičiau Psalmyno 94:19 užrašytus žodžius: „Kai būnu neramus ir susirūpinęs, tu paguodi mane ir pralinksmini.“ Pagalvojau: šios dvi Biblijos ištraukos parašytos kaip tik man! Suvokusi, kad Jehova mane girdi ir supranta, paguodą rasdavau išliedama jam savo sielvartą.“

Kaip gera žinoti, kad Dievas yra supratingas ir atjautus. Bet kodėl tada žemėje tiek daug kančių? Gal taip Dievas mus baudžia už nusižengimus? Ar jis ką nors darys, kad vargų nebebūtų? Į šiuos klausimus bus atsakyta tolesniuose straipsniuose.