Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kodėl mes senstame ir mirštame?

Kodėl mes senstame ir mirštame?

DIEVAS niekada nenorėjo, kad žmonės mirtų. Mūsų pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, buvo sukurti tobuli protu bei kūnu; jie būtų galėję gyventi ir šiandien. Tai suprantame iš to, ką Dievas pasakė Adomui apie vieną medį, augusį Edeno sode.

„Jei valgysi [nuo to medžio], žinok: tą pačią dieną mirsi“ (Pradžios 2:17). Šio perspėjimo būtų nereikėję, jei Adomas ir taip būtų turėjęs pasenti ir numirti. Adomas žinojo, kad jeigu nevalgys to medžio vaisių, niekada nemirs.

DIEVAS NIEKADA NENORĖJO, KAD ŽMONĖS MIRTŲ.

Mūsų pirmiesiems tėvams maisto netrūko – sode buvo gausu vaismedžių (Pradžios 2:9). Nevalgydami uždrausto medžio vaisių, Adomas ir Ieva būtų parodę klusnumą savo Kūrėjui. Be to, būtų buvę akivaizdu, kad jiedu pripažįsta Dievo teisę nuspręsti, kaip jiems dera elgtis.

KODĖL ADOMAS IR IEVA MIRĖ

Kad suprastume, kodėl Adomas ir Ieva mirė, patyrinėkime vieną pokalbį, kurio pasekmes jaučiame ir mes. Pasinaudodamas gyvate Šėtonas paskelbė piktą melą. Biblijoje skaitome: „Gyvatė buvo atsargiausia iš visų laukinių gyvūnų, kuriuos Dievas Jehova buvo padaręs. Ji paklausė moters: ‘Ar Dievas tikrai leido valgyti ne nuo visų medžių, augančių sode?’“ (Pradžios 3:1)

Ieva atsakė: „Valgyti vaisius nuo sodo medžių mes galime. Negalime valgyti tik nuo to medžio, kuris sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nuo jo nevalgysite, net nesiliesite prie jo, kad nemirtumėte.’“ Tuomet gyvatė tarė Ievai: „Visai jūs nemirsite [...]. Dievas žino, kad tą dieną, kai paragausite jo vaisiaus, atsivers jums akys ir būsite kaip Dievas – žinosite, kas gera ir kas bloga.“ Šitaip Šėtonas tvirtino, kad Jehova – melagis, neduodantis pirmiesiems žmonėms kai ko labai gero (Pradžios 3:2–5).

Ieva tuo patikėjo. Ji žvelgė į medį. Jis atrodė gražus, traukė akį. Moteris ištiesė ranką, skynė jo vaisių ir ėmė valgyti. „Paskui davė ir savo vyrui, kai buvo su juo. Jis irgi valgė“, – sakoma Pradžios 3:6.

Dievas tarė Adomui: „Jei valgysi [nuo to medžio], žinok: tą pačią dieną mirsi“ (PRADŽIOS 2:17).

Kaip liūdna Dievui turėjo būti matant, kad jo mylimi vaikai sąmoningai jam nepakluso. Ko jis ėmėsi? Adomui Jehova tarė: „Grįši į žemę, nes iš jos esi paimtas. Dulkė esi ir į dulkę vėl pavirsi“ (Pradžios 3:17–19). „Iš viso Adomas nugyveno 930 metų. Tada jis mirė“ (Pradžios 5:5). Adomas nenuėjo į dangų ar kokią kitą dvasinę sritį. Kol nebuvo sukurtas, jis tiesiog neegzistavo. Po mirties tapo toks pat negyvas kaip dulkės, iš kurių buvo sukurtas. Kokia apgailėtina pabaiga!

KODĖL MES NETOBULI

Kadangi Adomas ir Ieva nepakluso sąmoningai, prarado tobulybę ir galimybę gyventi amžinai. Tačiau jų neklusnumas turėjo pasekmių ne tik jiems. Tapę netobuli bei nuodėmingi, visa tai perdavė savo palikuoniams. Romiečiams 5:12 rašoma: „Per vieną žmogų [Adomą] į pasaulį atėjo nuodėmė ir per nuodėmę – mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi tapo nusidėjėliais.“

Biblija nuodėmę ir mirtį apibūdina kaip „visus žmones dengiančią drobulę – audeklą, į kurį visos tautos susuptos“ (Izaijo 25:7). Ta drobulė dengia visą žmoniją lyg nuodingas rūkas, nuo kurio neįmanoma pasprukti. Tikra tiesa – „per Adomą visi miršta“ (1 Korintiečiams 15:22). Taigi kaip ir apaštalui Pauliui daugeliui kyla klausimas: „Kas išvaduos mane iš šitai mirčiai pasmerkto kūno?“ (Romiečiams 7:24) Ar kas nors pajėgus tai padaryti?