ĮSIVAIZDUOKITE, kad žiūrite filmą apie kokią įžymybę, tarkim, muzikos atlikėją, kuria žavitės. Iš pradžių pasakojama apie jos vaikystę, kaip ji mokėsi groti ir valandų valandas praleisdavo prie muzikos instrumento. Paskui matote ją koncertuojančią, keliaujančią po įvairias šalis ir tampančią pasauline garsenybe. Netrukus ateina gyvenimo ruduo ir filmui baigiantis ji miršta.

Tame tikroviškame pasakojime primenamos gyvenimo akimirkos žmogaus, kurio jau nebėra. Ar tai būtų muzikas, mokslininkas, sportininkas ar kokia kita įžymi asmenybė, istorija mažai kuo skirtųsi. Nors žmogus daug ko pasiekė, galbūt pamąstote, kiek dar jis būtų nuveikęs, jeigu ne senatvė ir mirtis.

Liūdna, bet tokia visų mūsų realybė (Mokytojo 9:5). Kad ir kaip stengtumės, senatvės ir mirties neišvengiame. Negana to, gyvenimas gali staiga nutrūkti dėl nelaimingo atsitikimo ar sunkios ligos. Kaip sakoma Biblijoje, esame tarsi ryto rūkas, kuris „trumpam pasirodo ir išnyksta“ (Jokūbo 4:14).

Kadangi gyvenimas daugeliui atrodo nepastovus ir beprasmis, kai kas vadovaujasi kredo „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Korintiečiams 15:32). Taip tik bandoma susitaikyti su realybe. Vis dėlto anksčiau ar vėliau, ypač patyrus skaudžią nelaimę, dažnas pagalvoja: kodėl gyvenimas toks sunkus ir trumpas? Kur ieškoti atsakymo?

Šiais laikais daug kas viltis deda į mokslą. Dėl pasiekimų moksle ir medicinoje vidutinė žmonių gyvenimo trukmė tapo ilgesnė. O kai kurie mokslininkai ieško būdų ją dar labiau prailginti. Kad ir kaip jiems sektųsi, lieka neatsakyti klausimai: kodėl senstame ir mirštame? ar yra vilties, kad mūsų priešas – mirtis – kada nors bus nugalėtas? Apie tai skaitykite tolesniuose straipsniuose. Juose taip pat sužinosite, ar šis gyvenimas – tai viskas.