JEHOVA visais laikais vadovavo savo tarnams ir rūpinosi jų dvasine gerove. Neabejojame, kad taip yra ir šiandien, „paskutinėmis dienomis“ (2 Tim 3:1). Suprantama, kad ta gerove galėtume džiaugtis, turime paklusti Jehovos vadovavimui. Daug ko šiuo atžvilgiu mus pamoko Izraelio tautos istorija. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, kaip izraelitai, būdami dykumoje, turėjo reaguoti išgirdę trimito garsą.

Jehova Mozei buvo paliepęs iš sidabro padaryti du trimitus. Kokiam tikslui? Jehova pasakė: „Jie bus naudojami bendruomenei sukviesti, taip pat pranešti, kad stovyklai metas kilti į kelią“ (Sk 10:2). Trimito signalai buvo skirtingi, ir žmonės juos išgirdę žinojo, ką daryti (Sk 10:3–8). Vaizdžiai kalbant, įvairiopą trimitų garsą girdime ir šiandien: Jehova sušaukia savo tarnus į didelius teokratinius sambūrius, sukviečia bendruomenės vyresniuosius į jiems skirtus Karalystės tarnybos kursus, taip pat praneša bendruomenėms apie naujausius organizacinės tvarkos pakeitimus. Pakalbėkime apie tai plačiau.

Kartais Jehova norėdavo, kad prie Susitikimo Palapinės susieitų visa Izraelio bendruomenė. Tokiais atvejais kunigai pūsdavo abu trimitus (Sk 10:3). Tą skardų garsą išgirsdavo visos Izraelio giminės – visi keturi aplink Palapinę išsidėstę daliniai. Arčiausiai įsikūrę izraelitai galėdavo susibėgti per kelias minutes, kitiems reikėjo daugiau laiko ir pastangų. Šiaip ar taip, prie Palapinės, rytinėje jos pusėje, turėdavo susiburti visa bendruomenė.

Šiandien mums nereikia rinktis prie Palapinės. Bet Dievas iki šiol savo tarnus kviečia į sambūrius. Regiono kongresuose ir kitokiuose specialiuose renginiuose išgirstame tikėjimą stiprinančių minčių ir vertingų pamokymų. Jehovos tarnai visame pasaulyje klausosi tos pačios mokymo programos. Jie džiaugiasi galimybe pabendrauti ir dvasiškai pasistiprinti. Nors kai kuriems į tuos sambūrius atvykti tenka iš toliau, jie supranta, kad stengtis verta.

O ką galime pasakyti apie tuos, kurie gyvena atokiose vietovėse ir atvykti į Jehovos tautos sambūrius neturi galimybės? Klausytis programos ir pasijausti sambūrio dalyviu daugeliui leidžia šiuolaikinės technologijos. Štai per pagrindinio biuro atstovo apsilankymą Benino filiale buvo surengta speciali programa; jos klausėsi iš viso 44 131 dalyvis. Programa buvo transliuojama  ir į Arlitą – nedidelį rūdkasių miestelį Sacharos dykumoje (Nigeris). Ten jos pasiklausyti atėjo du broliai, trys sesės ir šešiolika susidomėjusių asmenų. Nors gyvena atokioje vietovėje, jie jautėsi lyg būtų kartu su visais. Vienas brolis rašė: „Iš visos širdies dėkojame, kad transliavote programą. Matome, kaip nuoširdžiai mus mylite.“

Kai būdavo pučiamas vienas trimitas, prie Palapinės susirinkdavo „tik vadai, Izraelio tūkstančių vadovai“ (Sk 10:4). Ten Mozė perduodavo jiems Jehovos nurodymus, kaip dera atlikti savo pareigas. Jei būtum buvęs vienas iš tų vadų, tikriausiai būtum atidėjęs savo reikalus į šalį ir nepraleidęs to susitikimo.

Nors bendruomenės vyresnieji nėra vadinami vadais, jie įpareigoti prižiūrėti Dievo kaimenę ir ganyti ją su meile, rūpestingai (1 Pt 5:1–3). Kad būtų kuo geresni ganytojai ir kuo geriau atliktų jiems patikėtas pareigas, tie vyrai noriai priima kvietimą mokytis, pavyzdžiui, Karalystės tarnybos kursuose. To mokymo naudą patiria ne tik patys ganytojai, bet ir visa bendruomenė. Veikiausiai ją patyrei ir tu.

Kartais Izraelio stovykloje pasigirsdavo netolygus trimito garsas. Taip kunigai duodavo ženklą, kad visi turi ruoštis į kelią (Sk 10:5, 6). Izraelitai iš savo stovyklos pajudėdavo labai tvarkingai ir organizuotai, tačiau ne viskas buvo taip paprasta, kaip galėjo atrodyti iš šalies. Kraustymasis sukeldavo nepatogumų ir tikriausiai ne visi kelionėn leisdavosi noriai.

Kai kam gal buvo sunku dėl to, kad iškeliauti reikėjo labai greitai arba kad iš vietos į vietą kilnojosi labai dažnai. Biblijoje rašoma, kad izraelitų stovykla likdavo vietoje „tol, kol debesis laikydavosi virš Padangtės“. Kartais tas debesis laikydavosi „dvi dienas, mėnesį ar ilgiau“, bet kartais – „tik nuo vakaro iki ryto“ (Sk 9:21, 22). O kaip dažnai izraelitai kilnojosi? Skaičių knygos 33 skyriuje paminėtos apie 40 vietų, kuriose jie buvo apsistoję.

Kai kuriems izraelitams galėjo būti sunku palikti patogią vietą. Galbūt jų palapinė stovėjo jaukiame pavėsyje, o toks plotelis „plačioje ir siaubingoje dykumoje“ buvo tikra atgaiva (Įst 1:19). Bijodami, kad kitur sąlygos bus prastesnės, tie izraelitai kraustytis veikiausiai nenorėjo.

Dar kitiems izraelitams reikėjo kantrybės: kadangi ne visos giminės į kelionę leisdavosi vienu metu, jiems reikėjo laukti savo eilės. Pasigirdus netolygiam trimito garsui, pirmieji pajudėdavo izraelitai, įsikūrę į rytus nuo Palapinės, tai yra Judo, Isacharo ir Zabulono giminės (Sk 2:3–7; 10:5, 6). Šiems iškeliavus, kunigai trimitus pūsdavo antrąkart, ir tai buvo ženklas trims giminėms, stovyklą įsikūrusioms pietinėje pusėje. Taip viena po kitos į kelią pakildavo visos izraelitų giminės.

Galbūt ir tave, kaip kai kuriuos izraelitus, buvo apėmę dvejopi jausmai, pavyzdžiui, dėl kokio nors organizacinio pakeitimo. Jei tų pakeitimų buvo ne vienas ir jeigu jie buvo netikėti, tai, galimas dalykas, tave sutrikdė dar labiau. Gal nenorėjai, kad kas nors keistųsi, nes buvai pripratęs prie esamos tvarkos. Prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių reikėjo laiko ir tai, be abejo, pareikalavo iš tavęs nemažai kantrybės. Kad ir kaip būtų, jeigu stengsiesi prie pokyčių prisitaikyti – vaizdžiai sakant, deramai reaguosi į trimito garsą, – Dievas tavo pastangas palaimins.

Senovėje Jehova vedė per dykumą didžiulę tautą – milijonus vyrų, moterų ir vaikų. Be jo globos jie nebūtų išgyvenę. Jehova savo tautą globoja ir šiais pavojingais laikais. Jis rūpinasi, kad liktume dvasiškai stiprūs. Tad, kaip kadaise Dievui ištikimi izraelitai, išgirdę trimito garsą į jį atsiliepkime.