1, 2. Ko mus pamoko žodžiai, užrašyti Patarlių 4:25? Prašom pateikti pavyzdį.

VYRESNIO amžiaus sesė kartais prisimena gražias savo tarnystės Jehovai dienas. Dabar tos dienos sunkesnės, tačiau sesė ir toliau ištvermingai jam tarnauja (1 Kor 15:58). Ji kasdien įsivaizduoja, kaip smagu bus drauge su artimais žmonėmis gyventi pažadėtame naujame pasaulyje. Kitą sesę vis aplanko mintys apie tai, kaip bendratikis ją įskaudino, vis dėlto ji stengiasi vyti tas mintis šalin (Kol 3:13). Brolis nepamiršo praeities klaidų, tačiau yra tvirtai nusistatęs jų nebekartoti ir gyventi teisingai (Ps 51:10).

² Ką tie krikščionys turi bendra? Vis trys prisimena, kas buvo praeityje, tačiau tais prisiminimais negyvena. Jie žvelgia į priekį. (Perskaityk Patarlių 4:25.)

3. Kodėl svarbu visada žvelgti į priekį?

³ Kodėl žvelgti į priekį taip svarbu? Jei žmogus nuolat dairosi atgal, eiti tiesiai jam nepavyks. Panašiai yra su mūsų tarnyste Jehovai: jei nuolat žvilgčiosime į praeitį, eiti pirmyn bus sunku (Lk 9:62).

4. Apie ką pakalbėsime šiame straipsnyje?

⁴ Šiame straipsnyje pakalbėsime apie trejopus spąstus, į kuriuos įkliuvę imtume gyventi praeitimi *. Atkreipsime dėmesį į 1) praeities idealizavimą, 2) užgautus jausmus ir 3) graužatį dėl praeities klaidų. Matysime, kaip Biblijos principai gali padėti mums palikti  tuos dalykus „už nugaros“ ir veržtis „link to, kas prieš akis“ (Fil 3:13).

5. Ko mus pamoko žodžiai, užrašyti Mokytojo 7:10?

⁵ Perskaityk Mokytojo 7:10. Ar karalius Saliamonas norėjo pasakyti, kad apskritai nedera galvoti apie praeitį? Ne, veikiau jo žodžiai reiškia, kad to, kas buvo, neverta lyginti su dabartimi. Žinoma, malonu prisiminti, kaip Jehova kadaise mus laimino, tačiau jei praeitį imtume idealizuoti ir manyti, kad dabar gyvenimas blogesnis nei anksčiau, galime įkliūti į spąstus.

6. Kodėl nuolat galvoti, kad anksčiau gyvenimas buvo geresnis, neprotinga? Prašom pateikti pavyzdį.

⁶ Kodėl nuolat galvoti, kad anksčiau gyvenimas buvo geresnis, neprotinga? Tada į praeitį žiūrėtume tarsi pro rožinius akinius ir nebematytume, kokių sunkumų ir išbandymų mums teko patirti. Panašiai kadaise nutiko izraelitams. Išėję iš Egipto jie netruko pamiršti, kokia sunki buvo jų vergystė, ir nuolat galvojo apie tai, kokį skanų maistą tame krašte valgė. Izraelitai skundėsi: „Prisimename, kaip dykai valgėme žuvį Egipte, taip pat agurkus, arbūzus, porus, svogūnus, česnakus!“ (Sk 11:5). Ar iš tikro tas maistas Egipte jiems nieko nekainavo? Kainavo, ir dar kiek! Egiptiečiai negailestingai spaudė izraelitus prie darbo (Iš 1:13, 14; 3:6–9). Tačiau išėję iš Egipto apie savo vargus jie pamiršo ir netgi norėjo grįžti atgal. Jie ilgėjosi „senų gerų laikų“ ir nevertino to, ką Jehova dėl jų visai neseniai buvo padaręs. Jehovai toks izraelitų požiūris labai nepatiko (Sk 11:10).

7. Kas padėjo vienai sesei išvengti praeities idealizavimo spąstų?

⁷ Ką daryti, kad neįkliūtume į spąstus – neimtume praeities idealizuoti?  Štai vienos sesės patirtis. 1945-aisiais ji pradėjo tarnauti Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Brukline. Po kelerių metų sesė ištekėjo ir drauge su vyru ilgą laiką tarnavo Betelyje. Tačiau aštuntojo dešimtmečio viduryje jos vyras sunkiai susirgo. Anot sesės, supratęs, kad gyventi liko nedaug, jis davė jai keletą gerų patarimų. Brolis sakė: „Mūsų santuoka buvo laiminga. Daugelis žmonių visai to nepatyrė. [...] Negyvenk praeitimi, nors ir lydės prisiminimai. Laikas užgydys žaizdas. Nepasidaryk pagiežinga, gailinti savęs. Džiaukis, kad turėjai smagių akimirkų bei palaimų. [...] Atmintis yra Dievo dovana.“ Ar sutinki su tuo, ką brolis pasakė?

8. Ką gera mūsų sesei davė tai, kad ji negyveno praeitimi?

⁸ Sesė paėmė vyro žodžius į širdį. Ji pragyveno 92 metus ir iki pat mirties ištikimai tarnavo Jehovai. Įsimintini sesės žodžiai, kuriuos ji ištarė likus keletui metų iki mirties: „Apmąstydama daugiau kaip 63 visalaikės tarnybos metus, galiu pasakyti, kad gyvenimas tikrai buvo džiugus.“ Sesė paaiškino, kodėl: „Mūsų nuostabi brolija išties yra puikaus gyvenimo laidas. Tikiuosi džiaugtis su broliais bei seserimis žemės rojumi ir tarnauti savo Didžiajam Kūrėjui, vieninteliam tikrajam Dievui Jehovai, visą amžinybę.“ * Mūsų sesė sutelkė žvilgsnį į ateitį.

9. Kada, sprendžiant iš žodžių, užrašytų Kunigų 19:18, gali būti sunkiausia atleisti įžeidimą?

⁹ Perskaityk Kunigų 19:18. Kada gali būti sunkiausia atleisti įžeidimą? Dažniausiai tada, kai užgauna artimas  žmogus, draugas ar bendratikis. Pavyzdžiui, vieną mūsų sesę bendratikė neteisingai apkaltino pinigų vagyste. Vėliau sesė sulaukė atsiprašymo, tačiau skriaudą pamiršti jai buvo labai sunku. Gal ir tu kada negalėjai atsikratyti nuoskaudos? Nors, galimas dalykas, ir nebuvai pakliuvęs į tokią pat situaciją, minėtos sesės jausmai tau tikriausiai pažįstami.

10. Kas gali padėti, jei sunku pamiršti nuoskaudą?

¹⁰ Kas gali padėti, jei sunku pamiršti nuoskaudą? Pirmiausia prisimink, kad Jehova viską mato – žino, ką mums tenka išgyventi, ir supranta, kad patirti neteisybę labai skaudu (Hbr 4:13). Jam nėra vis tiek, kaip jaučiamės (Iz 63:9). Be to, Jehova pažadėjo, kad užgydys visas mūsų emocines žaizdas (Apr 21:3, 4).

11. Ką gera mums duos, jei stengsimės pamiršti nuoskaudas?

¹¹ Prisimink ir dar vieną dalyką: atleidus visada palengvėja. Tą patyrė ir minėtoji sesė. Ilgainiui ji atsikratė apmaudo, nes suprato: jei kitiems atleidžiame, tada ir Jehova mums atleidžia (Mt 6:14). Tai nereiškia, kad į bendratikės poelgį sesė žiūrėjo pro pirštus. Ji tiesiog nusprendė viską pamiršti. Nuo tada atgavo vidinę ramybę ir galėjo susitelkti į tarnystę Jehovai.

12. Ką suprantame iš žodžių, užrašytų 1 Jono 3:19, 20?

¹² Perskaityk 1 Jono 3:19, 20. Kaltės jausmas pažįstamas daugeliui. Kai kurie graužiasi dėl to, ką padarė praeityje, dar nepažinodami Jehovos. Kiti kremtasi dėl klaidų, padarytų po krikšto (Rom 3:23). Žinoma, norime elgtis dorai, bet ne visada išeina. Biblijoje sakoma: „Mes visi dažnai klystame“ (Jok 3:2; Rom 7:21–23). Nors kaltės jausmas slegia, jis gali atlikti gerą darbą. Kokia prasme? Kaltės jausmas ne vieną žmogų paskatina taisytis ir klaidų stengtis nekartoti (Hbr 12:12, 13).

13. Kodėl svarbu vyti šalin slogias mintis dėl praeityje padarytų klaidų?

¹³ Tačiau kartais kaltė gali tiesiog persekioti – nuolat žmogui neduoti ramybės, nors jis atgailavo ir Jehova davė jam suprasti, kad atleido. Tokia kaltė gali žlugdyti (Ps 31:10; 38:3, 4). Štai viena sesė labai graužėsi dėl praeityje padarytų nuodėmių. Ji sakė: „Maniau, kad nebeverta stengtis tarnauti Jehovai, kad tai man nebepadės.“ Tokie jausmai pažįstami daugeliui. Jeigu slogios mintys dėl praeityje padarytų klaidų įkyriai lenda į galvą ir tau, vyk jas šalin. Pagalvok, koks patenkintas būtų Šėtonas, jei imtum manyti, kad Jehova tau neatleido, arba dar blogiau – jei dėl to nustotum Jehovai tarnauti. (Palygink su 2 Korintiečiams 2:5–7, 11.)

14. Iš kur žinoti, ar Jehova mums atleido?

¹⁴ Kai kuriems neduoda ramybės klausimas, ar Jehova jiems atleido. Tačiau jeigu žmogui tai nuoširdžiai rūpi, tikėtina, kad Jehova jam dovanojo. Prieš keletą dešimtmečių šiame žurnale buvo rašoma: „Kovodami su kokiu nors blogu įpročiu mes [galimas dalykas] ne kartą suklumpame, nupuolame, ir taip pamatome, kad mumyse tas įprotis įsišaknijęs giliau nei atrodė.  [...] Nenusimink. Nemanyk, kad padarei neatleistiną nuodėmę. Šėtonas labai nori, kad taip galvotum. Tai, kad sielvartauji ir pyksti ant savęs, yra geras ženklas – ne viskas prarasta. Tad nepailsk nuolankiai ir nuoširdžiai prašyti Dievą tau atleisti, nuraminti tavo sąžinę ir padėti su nuodėme kovoti. Kad ir kiek kartų pasiduotum tai pačiai silpnybei, eik pas jį kaip vaikas su savo rūpesčiu eina pas tėtį. Jehova iš savo didžios malonės mielai tau padės.“ *

15, 16. Kaip kai kurie pasijautė supratę, kad Jehova jais nenusivylė?

¹⁵ Daugelis krikščionių, supratę, kad Jehova nelaiko jų beviltiškais, atgavo vidinę ramybę. Štai prieš keletą metų vieną brolį labai sujaudino mūsų sesės pasakojimas, išspausdintas straipsnių rubrikoje „Biblija keičia žmonių gyvenimą“. Dėl savo karčios gyvenimo patirties jai buvo sunku patikėti, kad Dievas ją myli. Tokie jausmai neapleido jos net ir daug metų po krikšto. Bet sesė nuolat mąstė apie tai, kokia neįkainojama yra Jėzaus išperkamoji auka, ir pamažu jos požiūris ėmė keistis. *

¹⁶ Kaip sesės pasakojimas paveikė minėtą brolį? Jis rašė: „Jaunystėje buvau įnikęs į pornografiją. Neseniai pagundai vėl neatsispyriau. Kreipiausi pagalbos į bendruomenės vyresniuosius ir jau daug padariau, kad šią problemą įveikčiau. Vyresnieji patikino, kad Dievas mane myli ir yra gailestingas. Tačiau kartais mane apima menkavertiškumo jausmas, abejonės Jehovos meile man. Kai perskaičiau [tos sesės] pasakojimą, man palengvėjo. Dabar suprantu: galvodamas, kad Dievas man atleisti negali, iš esmės sakau, kad jo Sūnaus auka per menka padengti mano nuodėmes. Šį straipsnį išsikirpau, kad prislėgus menkavertiškumo jausmui  galėčiau jį skaityti ir apmąstyti. Ačiū jums už šią nuostabią rubriką!“

17. Kas liudija, kad Paulius neleido sau nuolat graužtis dėl praeities klaidų?

¹⁷ Prisiminkime ir apaštalą Paulių. Anksčiau Jėzaus sekėjams jis buvo padaręs labai daug bloga. Žinoma, Paulius to nepamiršo, tačiau neleido sau nuolat apie praeitį mąstyti (1 Tim 1:12–15). Jis tikėjo, kad Jėzus paaukojo už jį savo gyvybę ir kad dėl tos aukos jam gali būti atleista (Gal 2:20). Taigi Paulius nepasidavė nuolatinei graužačiai dėl padarytų nuodėmių ir visą gyvenimą negailėdamas savęs tarnavo Jehovai.

18. Kokias pamokas įžvelgėme nagrinėdami šį straipsnį?

¹⁸ Kokias pamokas įžvelgėme nagrinėdami šį straipsnį? 1) Jei turime ką gera prisiminti, tai – Jehovos dovana; tačiau kad ir kaip gerai buvo kadaise, naujajame pasaulyje bus nepalyginti geriau. 2) Jeigu atleidžiame nuoskaudas ir jas pamirštame, lengviau susitelkti į tarnystę Jehovai. 3) Nuolatinė graužatis dėl praeities klaidų gali trukdyti tarnauti Jehovai su džiaugsmu. Taigi, kaip ir Paulius, turime tikėti, kad Dievas mums atleido.

19. Iš kur žinome, kad naujajame pasaulyje slogūs prisiminimai nebekamuos?

¹⁹ Mums prieš akis – amžinas gyvenimas. Naujajame pasaulyje slogūs prisiminimai nebekamuos. Biblijoje apie tą laiką rašoma: „Tai, kas buvo, pasimirš, išdils iš širdies“ (Iz 65:17). Tik pagalvok: kai kurie iš mūsų tarnaudami Jehovai sulaukė žilos senatvės, bet naujajame pasaulyje visi būsime jauni (Job 33:25). Tad negyvenkime praeitimi. Verčiau žvelkime į priekį ir gyvenkime dėl ateities!