Biblija atskleidžia, kad vienas angelas tapo neklusnus Dievui ir įžūliai užginčijo jo teisę visa valdyti. Tas angelas, vėliau pavadintas Šėtonu, melagingai tvirtino, kad žmonės būtų laimingesni be Dievo vadovavimo. Deja, mūsų pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, prisidėjo prie Šėtono maišto prieš Dievo valdžią (Pradžios 3:1–6; Apreiškimo 12:9).

Atmetę Dievą kaip savo valdovą, Adomas ir Ieva prarado rojų – savo nuostabius namus, taip pat galimybę gyventi amžinai ir džiaugtis tobula sveikata (Pradžios 3:17–19). Jų sprendimas turėjo įtakos ir palikuoniams, kurių susilaukė vėliau. Biblijoje sakoma, kad Adomui nusidėjus „į pasaulį atėjo nuodėmė ir per nuodėmę – mirtis“ (Romiečiams 5:12). Dėl nuodėmės susiduriame su kita problema: „Žmogus valdo žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9). Kitaip tariant, žmonių valdymas nuvilia.

Iš Biblijos sužinome, kad pirmas žmogus, siekęs valdžios, buvo Nimrodas. Jis maištavo prieš Jehovos valdžią. Nuo Nimrodo laikų įtakingi žmonės dažnai piktnaudžiaudavo savo valdžia. Prieš maždaug 3000 metų karalius Saliamonas rašė: „Mačiau engiamųjų ašaras ir nebuvo kam jų paguosti. Engėjai juos valdė“ (Mokytojo 4:1).

Padėtis panaši ir šiais laikais. Pasak 2009 metų Jungtinių Tautų pranešimo, blogas valdymas vis dažniau laikomas „viena pagrindinių visų visuomenės problemų priežasčių“.

Pasauliui reikia geresnių vadovų ir geresnės valdymo formos. Mūsų Kūrėjas kaip tik tai ir yra pažadėjęs.

Dievas įkūrė Karalystę, vadovybę, kuri pakeis visas žmonių valdžias, „o pati gyvuos amžinai“ (Danieliaus 2:44). Būtent šios Karalystės meldžia milijonai žmonių (Mato 6:9, 10). Tačiau Dievas pats tai Karalystei nevadovaus. Vadovu jis paskyrė tą, kuris kadaise buvo žmogumi. Ką Dievas išsirinko būti jo Karalystės Karaliumi?