1. Kokią garbę Jehova suteikė kiekvienam krikščioniui?

MUMS didžiulė garbė priklausyti prie Jehovos liudytojų bendruomenės. Čia, taikingų, romių ir laimingų žmonių draugijoje, jaučiamės tarsi dvasiniame rojuje. Kaip galime prisidėti prie to, kad bendruomenė klestėtų?

2. Kokį palyginimą randame keliuose apaštalo Pauliaus laiškuose?

² Kad kiekvieno krikščionio indėlis į bendruomenės gerovę yra svarbus, keliuose savo laiškuose pabrėžė ir apaštalas Paulius. Bendruomenę jis palygino su žmogaus kūnu, o atskirus krikščionis – su kūno nariais (Rom 12:4–8; 1 Kor 12:12–27; Ef 4:16).

3. Kokias tris svarbias pamokas šiame straipsnyje aptarsime?

³ Šiame straipsnyje aptarsime tris pamokas, kurias galime įžvelgti iš minėto Pauliaus palyginimo. Pirma, pamatysime, kad, nepriklausomai nuo mūsų rasės, tautybės, socialinės, finansinės padėties ar išsilavinimo, krikščionių bendruomenėje kiekvienas esame reikalingas ir galime ją stiprinti. Antra, pakalbėsime, ką daryti, jei abejojame, ar mūsų indėlis į jos gerovę vertingas. Trečia, pasiaiškinsime, kodėl svarbu stropiai dirbti bendruomenėje mums pavestą darbą.

4. Kokią pamoką įžvelgiame iš žodžių, užrašytų Romiečiams 12:4, 5?

⁴ Pirmoji pamoka, kurią galime įžvelgti iš apaštalo  Pauliaus palyginimo, yra tokia: Jehovos šeimoje kiekvienas esame svarbus. Paulius rašo: „Mūsų kūnas, nors sudarytas iš daugelio skirtingai veikiančių narių, yra vienas. Panašiai ir mes: nors mūsų daug, esame vienas kūnas bendrystėje su Kristumi, o pavieniui – vieni nuo kitų priklausomi nariai“ (Rom 12:4, 5). Apaštalas čia norėjo pasakyti, kad ne visų vaidmuo bendruomenėje yra toks pat, tačiau jis labai svarbus.

5. Kokie žmonės yra tikra dovana nuo Jehovos?

⁵ Svarbus vaidmuo tenka broliams, kuriems pavesta vadovauti krikščionių bendruomenei (1 Tes 5:12; Hbr 13:17). Tie vyrai yra tikra dovana nuo Jehovos (Ef 4:8). Pagalvokime, kaip uoliai darbuojasi, pavyzdžiui, Vadovaujančiosios tarybos nariai ir jos padėjėjai, filialų komitetų nariai, rajonų prižiūrėtojai, įvairių kursų dėstytojai, bendruomenių vyresnieji, patarnautojai. Vadovaujant šventajai dvasiai visi tie broliai yra paskirti rūpintis Jehovos tarnais ir stiprinti bendruomenę (1 Pt 5:2, 3).

6. Ką, remiantis 1 Tesalonikiečiams 2:6–8, atsakingų pareigų turintys broliai daro dėl bendruomenės?

⁶ Broliams bendruomenėje patikima atsakingų pareigų. Kaip kad rankos, kojos ir visos kitos kūno dalys tarnauja visam kūnui, taip broliai, paskirti vadovaujant šventajai dvasiai, tarnauja visai bendruomenei. Garbės sau tie vyrai nesiekia. Jie nuoširdžiai stengiasi padėti bendratikiams tapti dvasiškai stipriems. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 2:6–8.) Kokie esame dėkingi Jehovai, kad davė mums tokių pasiaukojusių ir dvasiškai brandžių krikščionių!

7. Kuo Jehova laimina savo visalaikius tarnus?

⁷ Kai kurie broliai ir sesės bendruomenėse tarnauja misionieriais, specialiaisiais ir reguliariaisiais pionieriais. Krikščionių, pasirinkusių visalaikę tarnybą, yra visame pasaulyje. Jų pastangomis Kristaus mokiniais tampa daugybė žmonių. Dažnas iš tų visalaikių tarnų gyvena kukliai, tačiau Jehova visokeriopai juos laimina (Mk 10:29, 30). Tuos brolius ir seses labai branginame ir už jų triūsą esame didžiai dėkingi.

8. Iš kur žinome, kad visi gerosios naujienos skelbėjai Jehovai yra brangūs?

⁸ Ar svarbus tik atsakingas pareigas turinčių brolių ir visalaikių tarnų indėlis? Tikrai ne. Dievui ir bendruomenei brangus kiekvienas gerosios naujienos skelbėjas (Rom 10:15; 1 Kor 3:6–9). Juk padėti žmonėms tapti Kristaus mokiniais yra viena pagrindinių krikščionims pavestų užduočių (Mt 28:19, 20; 1 Tim 2:4). Visi bendruomenės skelbėjai – tiek pasikrikštiję, tiek ne – aukoja šiam darbui daug laiko ir pastangų (Mt 24:14).

9. Už ką vertiname tikėjimo seseris?

⁹ Daug kilnaus darbo bendruomenėje Jehova turi ir mūsų sesėms. Žmonos, mamos, našlės, netekėjusios sesės – visos jos vykdo Dievo valią ir dėl to yra brangios jo akyse. Biblijoje skaitome apie daugelį Jehovai ištikimai tarnavusių moterų. Jos giriamos už išmintį, stiprų tikėjimą, uolumą tarnyboje, drąsą, dosnumą ir daugybę gerų darbų  (Lk 8:2, 3; Apd 16:14, 15; Rom 16:3, 6; Fil 4:3; Hbr 11:11, 31, 35). Kaip gerai, kad tokių Dievui ištikimų sesių yra nemažai ir mūsų bendruomenėse.

10. Už ką vertiname vyresnio amžiaus brolius ir seses?

¹⁰ Tikras bendruomenių turtas – vyresnio amžiaus krikščionys. Kai kuriose bendruomenėse yra pagyvenusių brolių ir sesių, ištikimai tarnaujančių Jehovai visą gyvenimą. Yra ir tokių, kurie apie Jehovą sužinojo ne taip seniai. Daugelį tų krikščionių vargina su amžiumi susijusios sveikatos problemos, todėl jie nebegali nuveikti tiek, kiek norėtų. Vis dėlto tarnyboje tie broliai ir sesės daro, kiek gali, dalijasi su bendratikiais sukaupta patirtimi ir stengiasi juos pastiprinti. Iš jų galime daug ko išmokti. Jehovos akyse pagyvenę jo tarnai yra labai gražūs. Be abejo, labai juos branginame ir mes (Pat 16:31).

11, 12. Kaip tave padrąsina tavo bendruomenės jaunuoliai?

¹¹ Nepamirškime ir jaunuolių. Jiems išties nelengva, nes Šėtonas daro viską, kad apnuodytų jų protą visokiomis tikėjimą griaunančiomis idėjomis ir filosofijomis (1 Jn 5:19). Vis dėlto mūsų jaunieji broliai ir sesės laikosi tvirtai ir drąsina mus komentarais per sueigas, uolumu tarnyboje, taip pat ryžtu ginti savo įsitikinimus. Taip, jaunuoliai Jehovos tarnų bendruomenei yra labai svarbūs (Ps 8:2).

¹² Kai kurie iš mūsų abejoja, ar jų indėlis į bendruomenės gerovę vertingas. Kaip tokias abejones išsklaidyti, kad bendruomenėje visi jaustumės reikalingi? Pakalbėkime apie tai plačiau.

13, 14. Dėl ko kai kurie bendruomenėje jaučiasi nenaudingi?

¹³ Iš minėto Pauliaus palyginimo galime įžvelgti ir antrą pamoką. Rašydamas  korintiečiams apaštalas užsimena apie tai, kad kai kurie broliai ir sesės bendruomenėje jautėsi nenaudingi. Jis sako: „Jeigu koja tartų: „Aš ne ranka, todėl nepriklausau kūnui“, juk dėl to ji netaptų atskira nuo kūno. Ir jeigu ausis tartų: „Aš ne akis, todėl nepriklausau kūnui“, juk dėl to ji netaptų atskira nuo kūno“ (1 Kor 12:15, 16). Ko Paulius norėjo krikščionis pamokyti?

¹⁴ Tavo indėlis bendruomenėje gali atrodyti menkas, jei lyginsi jį su tuo, kiek nuveikia kiti. Tikėtina, tavo bendruomenėje yra gabių mokytojų, gerų organizatorių, patyrusių kaimenės ganytojų. Galbūt manai, kad tau iki jų labai toli. Aišku, nuolankumas ir kuklumas – pagirtinos savybės (Fil 2:3). Bet būk atsargus. Jei vis lyginsiesi su kitais, ypač su gabiais ir patyrusiais, savimi tik nusivilsi ir, ko gero, imsi manyti, kad bendruomenei iš tavęs menka nauda. Kas padėtų nugalėti polinkį lygintis su kitais?

15. Kokį principą įžvelgiame iš žodžių, užrašytų 1 Korintiečiams 12:4–11?

¹⁵ Prisimink, kad pirmajame amžiuje Jehova suteikė kai kuriems krikščionims stebuklingas dvasios dovanas. (Perskaityk 1 Korintiečiams 12:4–11.) Tos dovanos buvo skirtingos, bet visos reikalingos. Vadinasi, Jehovos akyse visi tie krikščionys buvo svarbūs. Tiesa, šiandien Dievas stebuklingų dovanų niekam nesuteikia, tačiau principas aiškus: nors mūsų gabumai ir gebėjimai skiriasi, Jehovos akyse kiekvienas esame svarbus.

16. Kokį vertingą pamokymą davė apaštalas Paulius?

¹⁶ Tad neverta lyginti savęs su kitais. Geriau vadovautis šiuo apaštalo Pauliaus pamokymu: „Kiekvienas tegu ištiria savo darbus ir su kitais nesilygina. Tada jis išties turės kuo džiaugtis“ (Gal 6:4).

17. Kuo naudinga vadovautis apaštalo Pauliaus pamokymu?

 ¹⁷ Jei minėtu pamokymu vadovausimės, jei ištirsime savo darbus, galbūt pamatysime, kad ne tokie jau mes negabūs, kaip atrodė. Gal, pavyzdžiui, kuriam nors vyresniajam sunkiai sekasi mokyti kitus nuo pakylos, tačiau jis puikiai veda Biblijos studijas. Arba gali būti, kad jam neišeina bendruomenės reikalų tvarkyti taip kruopščiai, kaip norėtųsi, tačiau jis yra rūpestingas ganytojas ir bendratikiai mielai kreipiasi į jį patarimo. O gal tas brolis yra labai svetingas? (Hbr 13:2, 16) Jei aiškiai matome savo stipriąsias puses, būsime patenkinti gerais darbais, kuriuos darome bendruomenės labui, ir nepavydėsime bendratikiams, turintiems kitokių nei mes gebėjimų.

18. Kas padės mums būti geresniais Dievo Žodžio mokytojais?

¹⁸ Net jei esame patenkinti tuo, ką darome dėl bendruomenės, svarbu nestovėti vietoje ir stengtis tobulėti. Jehova savo tarnams suteikia daug galimybių mokytis. Pavyzdžiui, per šiokiadienio sueigas laviname įgūdžius, padedančius tarnyboje pasiekti gerų rezultatų. Ar stengiesi įgytas žinias tuojau pritaikyti?

19. Kaip galėtum siekti tikslo mokytis evangelizuotojų tobulinimosi kursuose?

¹⁹ Labai daug duoda ir evangelizuotojų tobulinimosi kursai. Į juos kviečiami 23–65 metų amžiaus visalaikiai tarnai. Galbūt nedrįsti apie tokius kursus svajoti. Tačiau neskubėk mintyse susidaryti sąrašo priežasčių, dėl kurių negalėtum juose mokytis. Verčiau galvok apie tai, dėl ko norėtum tuose kursuose dalyvauti. Tada susikurk planą, ką darysi, kad atitiktum kursų dalyviams keliamus reikalavimus. Jei stengsiesi, kiek nuo tavęs priklauso, ir kliausiesi Jehovos pagalba, tai, kas atrodo neįmanoma, gali tapti tikrove.

20. Ko galime pasimokyti iš to, kas rašoma Romiečiams 12:6–8?

²⁰ Trečią pamoką galime įžvelgti skaitydami Pauliaus žodžius, užrašytus Romiečiams 12:6–8 (perskaityk). Apaštalas dar sykį pamini, kad Dievas bendruomenės broliams ir sesėms davė nevienodas dovanas. Tačiau šįkart jis pabrėžia, kad tas dovanas krikščionys turi naudoti bendruomenei ugdyti ir stiprinti.

21, 22. Ko galime pasimokyti iš Roberto ir Feličės?

²¹ Štai kaip buvo su vienu vyresniuoju, pavadinkime jį Robertu. Jis tarnavo užsienyje, tačiau vėliau buvo paskirtas į gimtosios šalies Betelį. Robertas manė naują paskyrimą gavęs dėl to, kad broliai nepatenkinti jo tarnyba. Nors jie ir patikino, kad taip nėra, jis vis tiek jautėsi nekaip. „Graužiausi ne vieną mėnesį, laikiau save niekam tikusiu, – pasakoja jis. – Ne sykį norėjau tarnybą Betelyje nutraukti.“ Kaip Robertui pavyko neigiamų minčių atsikratyti? Kitas vyresnysis jam priminė, kad įgūdžiai, kuriuos įgyjame kiekvienoje tarnybos srityje, nenueina perniek, – Jehova moko mus tam, kad naujajame paskyrime būtume dar naudingesni. Robertas suprato, kad turi nebesižvalgyti  į praeitį ir susitelkti į tai, ką gali daryti dabar.

²² Brolis Feličė Episkopas patyrė panašių išgyvenimų. 1956 metais jis su žmona baigė Gileado mokyklą ir gavo paskyrimą dirbti keliaujamąjį darbą Bolivijoje. 1964-aisiais juodu susilaukė vaikelio. „Buvo sunku palikti savo tarnybą, labai ją mėgome, – sako Feličė. – Prisipažinsiu, beveik metus savęs gailėjau. Bet Jehovos padedamas ėmiau mąstyti kitaip. Supratau, kad dabar mano užduotis – būti tėvu.“ Gal ir tu jautiesi kaip Robertas ir Feličė? Gal esi nusiminęs, kad šiuo metu negali daryti to, ką darei anksčiau? Jei taip, stenkis susitelkti į tai, ką dėl Jehovos ir bendratikių gali nuveikti dabar, tada būsi laimingesnis. Užsiimk dvasine veikla ir naudokis Dievo tau suteiktomis dovanomis padėti kitiems. Šitaip stiprinsi bendruomenę ir pats patirsi daug džiaugsmo.

23. Apie ką kiekvienas turėtume pagalvoti ir ką aptarsime kitame straipsnyje?

²³ Jehova priėmė mus į savo tarnų šeimą, taigi kiekvienas jam esame brangus. Pagalvokime, kuo bendratikiams galėtume pasitarnauti, ir imkimės veiksmų. Tada, tikėtina, nesijausime bendruomenėje nenaudingi. O ką konkrečiai galime daryti, kad ir kiti bendruomenėje jaustųsi vertinami? Apie tai – kitame straipsnyje.