SENOVĖJE izraelitams buvo įprasta mokėti mokesčius kunigų tarnystei šventykloje remti. Tačiau Jėzaus dienomis rinkliavų buvo daug daugiau ir žmones tai labai slėgė.

Padangtės, o vėliau šventyklos išlaikymui kiekvienas suaugęs izraelitas turėdavo mokėti pusės šekelio mokestį. Pirmajame amžiuje tokiems reikalams rinkdavo dviejų drachmų mokestį. Už tuos pinigus buvo perkami gyvuliai aukoms ir prižiūrima Erodo pastatyta šventykla. Sykį keli žydai Petro paklausė, kaip į šį mokestį žiūri Jėzus. Jėzus nepasakė, kad vyresnybė neturi teisės jo reikalauti. Jis netgi paliepė Petrui, kad sumokėtų už juodu tiek, kiek nustatyta (Mt 17:24–27).

Izraelitai taip pat mokėjo dešimtinę, pavyzdžiui nuo žemės derliaus ar uždarbio (Kun 27:30–32; Sk 18:26–28). Religiniai tautos vadovai reikalavo, kad tą mokestį žmonės skrupulingai mokėtų nuo visko, ką užaugindavo, net nuo „mėtų, krapų, kmynų“. Kartą Jėzus apie tai užsiminė, tačiau ne todėl, kad buvo prieš dešimtines, o smerkdamas Raštų aiškintojų ir fariziejų veidmainystę (Mt 23:23).

Romėnai, tais laikais valdę izraelitų kraštą, irgi rinko iš jų įvairius mokesčius, tarkim žemės mokestį. Jis buvo mokamas pinigais arba produktais ir, kaip manoma, sudarė 20–25 procentus nuo žmogaus pajamų. Kiekvienas žydas dar turėjo mokėti asmens mokestį. Kartą, kai fariziejai paklausė Jėzaus, ar valia mokėti šį mokestį, jis labai lakoniškai atsakė: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22:15–22).

Taip pat buvo apmokestinamos įvežamos ar išvežamos prekės. Tokį muito mokestį rinkdavo uostuose, kelių sankirtose, prie tiltų, miestų vartų ir turgaviečių.

Mokesčių našta romėnų viešpatavimo laikais pasidarė labai sunki. Pasak romėnų istoriko Tacito, valdant imperatoriui Tiberijui (tuo metu žemėje gyveno Jėzus) „nuvargintos prievolių Sirijos ir Judėjos provincijos prašė sumažinti duoklę“.

Žmonėms buvo sunku ir todėl, kad mokesčių rinkėjai reikalaudavo daugiau nei nustatyta. Teisė rinkti mokesčius buvo perkama varžytinėse. Ją įsigydavo tas, kas pasiūlydavo didžiausią sumą. Dalį nuo surinktų mokesčių jis pasiimdavo sau. Be to, mokesčiams rinkti jis nusamdydavo kitus žmones. Šie irgi pelnydavosi iš rinkliavų. Regis, tokių pagalbininkų turėjo ir Zachiejus (Lk 19:1, 2). Suprantama, liaudis mokesčių rinkėjų godumu piktinosi ir į juos žiūrėjo su panieka.