1. Ką Jehova mumyse pastebi?

 JEHOVA kiekvieną iš mūsų patraukė prie savęs (Jn 6:44). Pagalvok, ką tai reiškia. Tyrinėdamas milijardus žemės gyventojų Jehova tavyje pamatė kai ką vertinga. Ką būtent? Dorą širdį – tokią, kuri tikrai gali pamilti savo Kūrėją (1 Met 28:9). Išties, Dievas tave pažįsta, supranta ir labai myli. Kaip gera tai suvokti!

2. Kokiu palyginimu Jėzus pabrėžė, kad Jehovai brangus kiekvienas jo tarnas?

² Jehova labai rūpinasi visais savo tarnais. Norėdamas tai pabrėžti Jėzus prilygino savo Tėvą ganytojui. Jeigu viena iš šimto avių nuklystų nuo kaimenės, ką ganytojas darytų? Anot Jėzaus žodžių, „argi jis nepaliktų kitų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios“? Radęs avį ganytojas jos nebaudžia. Jis džiaugiasi. Vadinasi, Jehovai brangi kiekviena jo avelė. Baigdamas palyginimą Jėzus pasakė: „Taip ir mano Tėvas, esantis danguje, nenori, kad pražūtų kuris nors iš tokių mažutėlių“ (Mt 18:12–14).

3. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Tikrai nenorėtume kurio nors brolio ar sesers papiktinti. Kaip galime to išvengti? Ir ką daryti, jeigu kas nors kitas mus papiktina? Straipsnyje šiuos klausimus ir aptarsime. Bet pirma pakalbėkime, kas yra Evangelijos pagal Matą 18 skyriuje paminėti „mažutėliai“.

4. Kas yra „mažutėliai“?

⁴ „Mažutėliai“, Jėzaus dar pavadinti „vaikeliais“, yra visi jo sekėjai (Mt 18:3). Kad ir kokio amžiaus būtų, jie mokosi iš Jėzaus noriai, tarsi vaikai. Nors kilę iš įvairių kraštų, socialinių sluoksnių ir yra skirtingos asmenybės, jie tiki Kristumi. Ir Kristus juos labai myli (Mt 18:6; Jn 1:12).

5. Kaip Jehova jaučiasi, jeigu kuris nors jo tarnas yra stumiamas į suklupimą ar įžeidinėjamas?

⁵ Visus tuos „mažutėlius“ Jehova labai myli. Jis gina juos ir globoja, kaip kad mes užstojame skriaudžiamą vaikelį, dar neturintį patirties, sumanumo ir juolab jėgų apsiginti nuo skriaudėjo. Kaip mes pasipiktintume, jeigu vaiką kas nors užgautų, taip ir Jehova labai užsirūstintų, jeigu bendratikį įžeidinėtume ar taptume jam suklupimo akmeniu (Iz 63:9; Mk 9:42).

6. Kaip, remiantis 1 Korintiečiams 1:26–29, pasaulis žiūri į Jėzaus sekėjus?

⁶ Jėzaus sekėjai yra „mažutėliai“ ir kitokia prasme. Šiame pasaulyje pripažinimo susilaukia turtingi, garsūs, įtakingi asmenys. O Jėzaus mokiniai daugeliui atrodo neverti dėmesio, nes jie yra paprasti, kuklūs žmonės, tik „mažutėliai“. (Perskaityk 1 Korintiečiams 1:26–29.) Jehova į savo „mažutėlius“ žiūri visai kitaip nei pasaulis, labai juos brangina.

7. Kaip turime žiūrėti į tikėjimo brolius ir seses?

⁷ Jehova myli tiek naujus, tiek ilgamečius savo tarnus. Jeigu jis kiekvienu rūpinasi, argi neturėtume rūpintis ir mes. Privalome mylėti visą broliją, ne tik kai kuriuos iš bendratikių (1 Pt 2:17). Kuo uoliausiai vienas kitą saugokime ir globokime. Jeigu nejučia ką nors įskaudintume, nenuolaidžiaukime sau ir nesiteisinkime, esą žmogus pernelyg jautrus ir nemoka atleisti. Brolis ar sesė gali būti įžeidus dėl įvairių priežasčių. Galbūt dėl sunkios vaikystės ar kokių nors kitų aplinkybių jis jaučiasi menkavertis, todėl yra lengvai pažeidžiamas. Kiti į tiesos kelią stojo neseniai ir jiems reikia laiko, kol išmoks tinkamai žiūrėti į bendratikių trūkumus. Jeigu esame linkę greitai užsigauti, pripažinkime, kad įžeidumas yra savybė, su kuria būtina kovoti. Tik tada išsaugosime vidinę ramybę ir gerus santykius su kitais.

8. Koks požiūris darė poveikį Jėzaus sekėjų mąstysenai?

⁸ Jėzus apie „mažutėlius“ prakalbo tada, kai mokiniai jo paklausė: „Kas vis dėlto yra didžiausias dangaus Karalystėje?“ (Mt 18:1). Kodėl jiems taip rūpėjo žinoti, kas „didžiausias“? Tikriausiai todėl, kad žydų kultūroje visuomeninė padėtis buvo laikoma labai reikšminga. Anot vieno biblisto žodžių, senovės pasaulyje „garbė, reputacija, šlovė, pripažinimas, pagarba buvo žmonėms svarbiau už viską, net už gyvybę“.

9. Kokį požiūrį turėjo ugdytis Jėzaus mokiniai?

⁹ Jėzus žinojo, kad mokiniams nėra lengva atsikratyti visuomenėje vyraujančios konkurencinės dvasios, todėl juos kantriai pataisydavo. Jis sakė: „Kas tarp jūsų didžiausias, tepasidaro  kaip mažiausias, ir vadovaujantis – kaip patarnaujantis“ (Lk 22:26). Išvada aiški: kitus turime laikyti „aukštesniais už save“ (Fil 2:3). Jeigu stengsimės ugdytis tokį požiūrį, saugosimės papiktinti bendratikį.

10. Į kokį Pauliaus įspėjimą mums svarbu įsiklausyti?

¹⁰ Ar sutinki, kad kiti broliai ir sesės tam tikrais atžvilgiais už tave pranašesni? Tai pripažinti bus lengva, jeigu stengsiesi pastebėti gerąsias jų savybes. Atminkime, ką apaštalas Paulius rašė Korinto krikščionims: „Kas gi išskiria tave iš kitų? Argi tai, ką turi, ne iš Dievo esi gavęs? O jeigu esi iš jo gavęs, tai ko giriesi, tarsi nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4:7). Tad nepasiduokime polinkiui siekti visų dėmesio ar puikuotis. Pavyzdžiui, brolis, įgudęs sakyti įkvepiančias kalbas, ar sesė, kuriai sekasi pradėti Biblijos studijas, garbę už tai turi teikti Jehovai.

11. Ko Jėzus norėjo pamokyti palyginimu apie karalių ir jo vergą?

¹¹ Perspėjęs mokinius saugotis, kad netaptų suklupimo akmeniu kitiems, Jėzus pasakė palyginimą apie karalių, dovanojusį savo vergui skolą, kokios anas niekada nebūtų įstengęs išmokėti. Vėliau karalius įmetė jį į kalėjimą, nes šis buvo negailestingas ir nesutiko dovanoti kitam vergui daug mažesnės skolos. Ko iš to pasimokome? Jėzus paaiškino: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su kiekvienu iš jūsų, kuris iš širdies neatleis savo broliui“ (Mt 18:21–35).

12. Kokios būna pasekmės, jeigu neatleidžiame?

¹² Kokios liūdnos būna pasekmės, kai žmogus nenori dovanoti kitam! Minėtame palyginime beširdis vergas privertė kentėti tarnybos draugą – už menką skolą liepė įmesti jį į kalėjimą ir laikyti ten, kol viską grąžins. Taip pat užrūstino valdovą ir pats pateko į kalėjimą. Be to, jo poelgis prislėgė kitus vergus – sužinoję, kas įvyko, jie labai nusiminė. Atminkime, kad mūsų elgesys daro poveikį kitiems. Jeigu bendratikiui neatleistume, jis sielotųsi matydamas, kad pykstame, nenorime bendrauti, nerodome broliškos meilės. Be to, dėl mudviejų pašlijusių santykių tikriausiai sunerimtų kiti bendratikiai.

13. Ko gali pasimokyti iš vienos pionierės?

¹³ O jeigu broliams ir sesėms atleidžiame, visiems bus tik į gera. Tuo įsitikino pioniere tarnaujanti Kristina. b Ji buvo įsiskaudinusi dėl vienos sesės elgesio. Kristina prisimena: „Jos nemalonūs žodžiai mane žeisdavo tarsi peilis. Net nenorėdavau, kad mane paskirtų su ja į tarnybą. Praradau uolumą ir džiaugsmą.“ Kristina manė, kad pykti išties turi pagrindo. Tačiau stengdamasi pritaikyti pamokymus, duotus 1999 m. spalio 15 d. Sargybos bokšto straipsnyje „Atleisk iš širdies“, ji savo priešišką nuostatą įveikė. Kristina sako: „Dabar suprantu, kad mes visi stengiamės apsivilkti naujos asmenybės drabužį ir kad Jehova mums kasdien maloningai atleidžia. Jaučiuosi taip, tarsi nuo pečių būtų nukritusi nepakeliama  našta. Mano širdis vėl kupina džiaugsmo.“

14. Ką galime numanyti iš Petro klausimo, užrašyto Mato 18:21, 22, ir ko pasimokome iš Jėzaus atsakymo?

¹⁴ Protu suvokiame, kad teisinga yra atleisti, tačiau kartais širdyje kartėlis gali išlikti. Matyt, ir apaštalas Petras ne visada gebėjo atleisti. (Perskaityk Mato 18:21, 22.) Kas padėtų? Pirma, pagalvok, kiek daug mums atleidžia Jehova (Mt 18:32, 33). Nors nesame to verti, jis iš savo didžio gailestingumo mums dovanoja (Ps 103:8–10). Be to, žinome Dievo priesaką „vienas kitą mylėti“ (1 Jn 4:11). Taigi atleisti bendratikiui tiesiog privalome. Antra, pamąstyk, ko pasiekiame atleisdami kitam. Tai išeina į naudą mus įskaudinusiam žmogui, padeda palaikyti santarvę bendruomenėje, apsaugo mūsų draugystę su Jehova ir mums patiems grąžina vidinę ramybę (2 Kor 2:7; Kol 3:14). Trečia, melsk Jehovą, kad padėtų tau nuoskaudą atleisti. Šitaip išsisaugosi Šėtono paspęstų spąstų ir jis nesuardys tavo gerų santykių su tikėjimo broliais ir sesėmis (Ef 4:26, 27).

15. Kaip galėtum pritaikyti pamokymą iš Kolosiečiams 3:13, jeigu nuoskaudos niekaip negali pamiršti?

¹⁵ O kaip tada, jeigu nuoskaudos pamiršti niekaip negali? Santarvei išsaugoti dėk dar daugiau pastangų. Melsk Jehovą laiminti tą bendratikį (Lk 6:28). Ir maldoje prašyk įžvalgumo, kad pastebėtum gerąsias jo savybes, už kurias Dievas jį pamilo. Jei manytum, kad vis dėlto reikia su broliu ar sese pasikalbėti, rimtai pagalvok, kokia turėtų  būti tavo nuostata. Geriausia daryti prielaidą, kad jis nenorėjo tavęs įskaudinti (Mt 5:23, 24; 1 Kor 13:7). Šios nuostatos kalbėdamasis ir laikykis. O jeigu taikytis jis nelinkęs, prisimink apaštalo Pauliaus pamokymą: „Būkite pakantūs.“ Nenusivilk savo bendratikiu. (Perskaityk Kolosiečiams 3:13.) Negiežk širdyje apmaudo, nes tai gali suardyti tavo ryšį su Dievu. Mylėk Jehovą labiau už viską – tada neužkliūsi už jokio suklupimo akmens (Ps 119:165).

16. Kokia yra mūsų visų atsakomybė?

¹⁶ Esame dėkingi Jehovai, kad subūrė mus į „vieną kaimenę“ ir paskyrė mums „vieną ganytoją“ (Jn 10:16). Knygoje Organizuotai vykdome Jehovos valią (165 puslapis) rašoma: „Esi [...] vieningoje brolijoje. Tai didelė garbė, tačiau sykiu ir atsakomybė, nes puoselėti santarvę privalo kiekvienas krikščionis [...]. Jeigu mokomės į brolius ir seses žiūrėti taip, kaip žiūri Jehova, džiaugsimės su jais artima draugyste.“ Jehovai brangūs visi jo tarnai, visi jo „mažutėliai“. Ar tu juos irgi brangini? Jeigu darai jiems gera, Jehova tai tikrai pastebi ir labai vertina (Mt 10:42).

17. Kokia turi būti mūsų visų nuostata?

¹⁷ Taigi, savo bendratikius nuoširdžiai mylėkime. Būkime atsargūs, „kad neduotume broliui pagrindo pasipiktinti ar suklupti“ (Rom 14:13). Laikykime kitus aukštesniais už save ir iš širdies atleiskime jų prasikaltimus – tada ir mums niekas netaps suklupimo akmeniu. Visi „siekime to, kas kuria santarvę ir kas padeda vienam kitą ugdyti“ (Rom 14:19).