1. Kodėl Šėtoną galime prilyginti medžiotojui?

 MEDŽIOTOJAI ieško išradingų būdų sugauti auką. Tam jau nuo senų senovės naudojami įvairūs spąstai ir žabangai (Job 18:8–10). O kaip medžiotojams pavyksta auką į savo spąstus įvilioti? Jie akylai stebi – įsidėmi, kokiais takais gyvūnas vaikšto ir kas kelia jo smalsumą. Ir spąstus taip užmaskuoja, kad auka nieko neįtartų. Šėtonas irgi yra tarsi gudrus medžiotojas. Jis mus stebi ir mato, kur mėgstame lankytis ir kuo domimės. Tada paspendžia pinkles ir tikisi, kad jų nepastebėsime. Laimei, Biblija padeda visas tas piktojo klastas atpažinti. O jeigu į kurias nors įkliūvame, ji moko, kaip išsivaduoti.

2. Kokiais žabangais Šėtonas naudojasi itin sėkmingai?

² Dveji žabangai, kuriais Šėtonas sėkmingai medžioja jau tūkstančius metų, – išdidumas ir godumas. b Ne vienas įkliūva į juos tarsi į paukštgaudžio įtaisytus spąstus (Ps 91:3). Tačiau tų spąstų galime išvengti, nes Jehova savo Žodyje atskleidė Šėtono kėslus (2 Kor 2:11).

3. Į kokius Biblijoje aprašytus pavyzdžius verta pasigilinti?

³ Norėdamas apsaugoti mus nuo išdidumo ir godumo spąstų Jehova įkvėpė Biblijos rašytojus nupasakoti, kaip kai kurie žmonės į juos įpuolė. Pavyzdžiai, kuriuos dabar aptarsime, liudija, kad atsargūs turi būti  net ilgamečiai Dievo tarnai. Visiems mums verta į juos pasigilinti ir pasimokyti (1 Kor 10:11). Jeigu esame budrūs, Šėtono klastų išsisaugosime.

4. Prie ko veda išdidumas?

⁴ Šėtonas nori, kad imtume pernelyg didžiuotis savimi, nes tada taptume tokie kaip jis ir prarastume amžino gyvenimo dovaną (Pat 16:18). Todėl apaštalas Paulius įspėjo, kad žmogus „gali pasikelti į puikybę ir gauti nuosprendį, kokį gavo Velnias“ (1 Tim 3:6, 7). Taip galėtų nutikti bet kuriam iš mūsų, net jeigu tarnaujame Jehovai jau daugelį metų.

5. Kaip, remiantis Mokytojo 7:16, 20, gali pasireikšti išdidumas?

⁵ Išdidumas kyla iš savanaudiškumo, todėl piktasis bando mus taip paveikti, kad užklupus išbandymams galvotume daugiau apie save nei apie Jehovą. Pavyzdžiui, jis norėtų, kad neteisingai apkaltintas ar patyręs kokią nors skriaudą pradėtum pykti ant brolių ir sesių arba net ant Jehovos. Šėtonas viliasi, kad imsi ignoruoti Dievo Žodžio pamokymus ir problemą spręsi taip, kaip pačiam atrodo geriausia. (Perskaityk Mokytojo 7:16, 20.)

6. Ko pasimokome iš vienos sesės patirties?

⁶ Pagalvok, kaip buvo vienai Nyderlanduose gyvenančiai sesei. Ją taip erzino kai kurių bendratikių trūkumai, kad tiesiog nebegalėjo apsikęsti. „Jaučiausi vieniša ir neradau sau vietos, – pasakoja ji. – Pradėjau įkalbinėti vyrą, kad pereitume į kitą bendruomenę.“ Tačiau mūsų internetinės televizijos JW Broadcasting^® 2016 metų kovo mėnesio laida privertė sesę susimąstyti. Joje buvo pateikta įvairių pamokymų, kaip derėtų žiūrėti į kitų trūkumus. Sesė tęsia: „Supratau, kad turiu sąžiningai ir nuolankiai pripažinti savo pačios klaidas, o ne mėginti pakeisti  bendratikius. Ta laida padėjo man sutelkti mintis į Jehovą ir į tai, ko jis iš mūsų tikisi.“ Ko iš to gali pasimokyti? Kai patiri išmėginimų, mąstyk apie Jehovą ir melsk, kad padėtų žvelgti į kitus jo akimis. Tavo dangiškasis Tėvas mato jų klaidas ir noriai jas atleidžia. Jis viliasi, kad atleisi ir tu (1 Jn 4:20).

7. Kas nutiko karaliui Uzijui?

⁷ Prisiminkime, prie ko išdidumas privedė Judo karalių Uziją. Jis buvo labai gabus vyras – laimėjo daugelį karo žygių, statė miestus, plėtojo žemdirbystę. Kadangi Uzijas elgėsi teisingai, „Dievas teikė jam sėkmę“ (2 Met 26:3–7, 10). Tačiau kas vėliau nutiko? „Kai tapo galingas, širdyje jis išpuiko ir prisišaukė nelaimę“, – pasakojama Biblijoje. Uzijas pasielgė arogantiškai – nuėjo į Dievo Namus ir ketino smilkyti smilkalus. Kunigai mėgino karalių sulaikyti, nes tik jiems Jehovos nurodymu buvo leista šventykloje aukoti smilkalus. Bet šis įspėjimo nepaisė. Dėl to Jehova užsirūstino ir nubaudė akiplėšą raupsais. Uzijas liko raupsuotas visą gyvenimą (2 Met 26:16–21).

8. Kodėl, remiantis 1 Korintiečiams 4:6, 7, neturime pagrindo aukštintis?

⁸ Ar negalėtų ir mums nutikti kas nors panašaus? Pagalvok, pavyzdžiui, apie Chosė. Jis sėkmingai tvarkė savo verslą ir bendruomenėje ėjo vyresniojo pareigas. Chosė sakydavo kalbas suvažiavimuose, kongresuose, rajono prižiūrėtojai kreipdavosi į jį patarimo. „Aš pasitikėjau savo gebėjimais ir patirtimi, – pripažįsta brolis, – o Jehovą palikau nuošaly. Maniau, esu tvirtas, tad ėmiau nebepaisyti jo įspėjimų ir pamokymų.“ Chosė sunkiai nusidėjo ir jį teko atskirti nuo bendruomenės. Prieš kelerius metus vyras buvo priimtas atgal. „Jehova mane pamokė, kad pareigos nieko nereiškia, jeigu nedarome to, ko jis tikisi.“ Atminkime, kad gabumai ir tarnybos užduotys – ne mūsų pačių nuopelnas. (Perskaityk 1 Korintiečiams 4:6, 7.) Neturime jokio pagrindo pūstis. Jei didžiuosimės, Jehovai nebebūsime naudingi.

9. Prie ko godumas privedė Šėtoną, o vėliau Ievą?

⁹ Kurį asmenį galėtume pavadinti pačiu godžiausiu? Ne kurį kitą, o Šėtoną. Šis angelas, be abejo, iš Jehovos gaudavo nemažai garbingų užduočių. Tačiau jis užsigeidė kai ko kito – tokios garbės, kokia priklauso vien Aukščiausiajam. Šėtonas norėtų, kad ir mes būtume nepatenkinti tuo, ką turime. Prisiminkime, kaip jis paveikė Ievos mąstymą. Jehova buvo davęs pirmajai žmonių porai daugybę įvairiausio maisto, leido valgyti „nuo visų sodo medžių“, išskyrus vieną (Pr 2:16). Tačiau Šėtonas įkalbėjo Ievą paragauti ir uždrausto medžio vaisiaus. Ji nevertino to, ką buvo iš Dievo gavusi, ir užsimanė daugiau. Pasekmės buvo pražūtingos – Ieva nusidėjo ir galiausiai mirė (Pr 3:6, 19).

10. Į kokius spąstus kartą įkliuvo Dovydas?

¹⁰ Godumui kartą pasidavė ir karalius Dovydas. Jehova buvo apdovanojęs jį turtais ir aukšta padėtimi, laiminęs daugybę jo kovų su priešais. Dovydas visa tai labai vertino ir giesmėje išreiškė savo nuoširdų dėkingumą: „Kiek daug dėl mūsų padarei, Jehova, mano Dieve!“ (Ps 40:5). Deja, netgi šis ištikimas Dievo tarnas godumo apakintas pamiršo apie jo dosnias dovanas ir užsimanė to, kas jam nepriklauso. Nors turėjo keletą žmonų, Dovydas užsigeidė Batšebos, hetito Ūrijos žmonos. Jis svetimavo su šia moterimi ir ji pastojo. Negana to, paskui karalius davė nurodymą savo kariuomenės vadui pastatyti Ūriją kovos gretų priekyje, kad šis žūtų (2 Sam 11:2–15). Nejau Dovydas manė, kad išsisuks nuo bausmės? Argi jis nežinojo, kad Jehova viską mato? Už piktus darbus, kuriuos padarė godumo užvaldytas, Dovydui teko skaudžiai sumokėti. Laimei, jis pripažino nuodėmę ir atgailavo. Koks dėkingas jis turėjo būti, kad Jehova jo pagailėjo! (2 Sam 12:7–13)

11. Kas, pasak Efeziečiams 5:3, 4, saugo mus nuo godumo?

¹¹ Ko pasimokome iš Dovydo patirties? Kad turime būti dėkingi Jehovai  už visa, ką iš jo esame gavę. Tada mūsų širdyje neatsiras vietos godumui. (Perskaityk Efeziečiams 5:3, 4.) Būkime patenkinti tuo, ką turime. Savo Biblijos studijuotoją kai kurie pamoko kasdien už ką nors Dievui padėkoti (1 Tes 5:18). Taip darydamas žmogus parodys, kad vertina kiekvieną Jehovos dovaną. O pats ar nuolat reiški padėką maldose? Jeigu stengsiesi nepamiršti, kiek gera Jehova dėl tavęs yra padaręs, jausiesi jam dėkingas. O jei būsi dėkingas, būsi ir patenkintas. Tada godumo pinklės tavęs neapraizgys.

12. Prie ko Judą Iskarijotą privedė godumas?

¹² Godumo pagautas Judas Iskarijotas tapo niekingu išdaviku. Tačiau iš pradžių jis buvo doras žmogus ir Jėzus išsirinko jį vienu iš savo apaštalų (Lk 6:13, 16). Matyt, Judas pelnė sumanaus ir patikimo vyro reputaciją, nes jį įpareigojo saugoti aukų dėžutę. Jėzus ir apaštalai iš tų pinigų dengdavo visas savo tarnystės išlaidas. Tai buvo nelyginant šiuolaikinės aukos pasauliniam darbui remti. Deja, vėliau Judas pasidavė į godumą ir pradėjo tas įplaukas vogti. Nors Jėzus ne kartą buvo įspėjęs savo mokinius sergėtis gobšumo, Judas tų įspėjimų nepaisė (Mk 7:22, 23; Lk 11:39; 12:15).

13. Kada Judo godumas iškilo į paviršių?

¹³ Prisiminkime, kas kartą nutiko, kai Jėzus su mokiniais, Marija ir jos seserimi Morta viešėjo pas Simoną Raupsuotąjį. Per vakarienę Marija paėmusi indelį labai brangaus kvapiojo aliejaus ėmė pilti jį Jėzui ant galvos. Judas ir kiti mokiniai pasipiktino. Dauguma jų manė, kad geriau būtų buvę aliejų parduoti ir pinigus panaudoti tarnybos reikalams. Judas irgi taip sakė, tačiau ne iš gerų paskatų. Jis „buvo vagis“ ir tikėjosi toliau grobstyti įplaukas iš aukų dėžutės. Godulystė šį apaštalą tiek užvaldė, kad jis netrukus Jėzų išdavė, – ir dar už vergo kainą! (Jn 12:2–6; Mt 26:6–16; Lk 22:3–6)

14. Kaip principas, nusakytas Luko 16:13, padėjo vienai sutuoktinių porai?

¹⁴ Jėzus savo sekėjams pabrėžė itin svarbų principą: „Negalite vergauti kartu ir Dievui, ir turtams.“ (Perskaityk Luko 16:13.) Atkreipk dėmesį, kaip ši nekintama tiesa padėjo apsispręsti vienai Rumunijoje gyvenančiai sutuoktinių porai, gavusiai pasiūlymą vykti į turtingesnę šalį užsidirbti pinigų. „Buvome paėmę didelę paskolą banke, tad iš pradžių pamanėme, kad tas darbas yra tikra Jehovos dovana“, – prisimena sutuoktiniai. Tačiau jiedu įžvelgė ir pavojų – jei tą pasiūlymą priims, liks mažiau laiko Jehovos tarnybai. Galutinai abudu apsisprendė perskaitę straipsnį „Ištikimybę Dievui sergėk nepadalyta širdimi“ (Sargybos bokšto 2008 m. rugpjūčio 15 d. numeris). Jie pasakoja: „Jeigu būtume vykę uždarbiauti ir tarnystę nustūmę į antrą vietą, mudviejų dvasingumas ir santykiai su Jehova būtų nukentėję.“ Taigi pora pasiūlymo atsisakė. Ir kaip jiems klojosi? Vyrui pavyko Rumunijoje rasti darbą, tenkinantį šeimos poreikius. Žmona sako: „Jehovos ranka nėra per trumpa.“ Sutuoktiniai džiaugiasi, kad susitelkė ne į materialinius siekius, o į tarnybą Dievui.

15. Iš kur žinome, kad ištrūkti iš Šėtono pinklių įmanoma?

¹⁵ O kaip tada, jeigu jau atsidūrėme išdidumo ar godumo pinklėse? Galime iš jų ištrūkti. Paulius rašė, kad tie, kas „buvo Velnio paimti nelaisvėn“, gali iš jo žabangų išsivaduoti (2 Tim 2:26). Antai kai Natanas atskleidė Dovydui jo kaltę, šis prisipažino, atgailavo ir ėmėsi taisyti savo santykius su Jehova. Nepamiršk, kad mūsų Kūrėjas yra stipresnis už Šėtoną. Tad jeigu priimsi Jehovos pagalbą, jis padės išsivaduoti iš piktojo spąstų.

16. Kas mums padės išsisaugoti Šėtono žabangų?

¹⁶ Žinoma, geriausia į Šėtono paspęstus žabangus išvis neįkliūti. Jų išvengsime tik kliaudamiesi Dievo pagalba. Net jeigu jau seniai tarnaujame Jehovai, negalime pasitikėti savimi. Juk išdidumas ar godumas pamažu užvaldė net kai kuriuos ilgamečius Jehovos tarnus. Tad kasdien melsk Jehovą padėti tau ištirti, ar šios ydos nepradeda daryti poveikio tavo mąstymui ir elgesiui (Ps 139:23, 24). Nesileisk jų apraizgomas!

17. Kas greitu laiku nutiks mūsų didžiausiam priešui Šėtonui?

¹⁷ Šėtonas – gudrus medžiotojas, per tūkstančius metų sugavęs nemažai aukų. Tačiau netrukus jis pats bus sugautas ir galiausiai sunaikintas (Apr 20:1–3, 10). Visi labai laukiame to meto. Taigi žiūrėkime, kad neįpultume į Šėtono spąstus. Nesiduokime užvaldomi išdidumo ar godumo. Įsiklausykime į šį Biblijoje užrašytą pamokymą: „Priešinkitės Velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jok 4:7).