„Pas tave, maldos klausytojau, ateina visokiausi žmonės“ (Psalmyno 65:2).

Kai kuriems malda padeda nusiraminti, nors jie ir netiki, kad jų kas klausosi. Bet ar turėtume melstis tik tam, kad nusiramintume? Ne. Norime, kad Jehova * būtų arti mūsų. Biblijoje taip ir sakoma: „Jehova yra arti visų, kurie jo šaukiasi, kurie jo šaukias nuoširdžiai. [...] Kai tie pagalbos šaukiasi, juos gelbsti“ (Psalmyno 145:18, 19).

Taigi galime būti tikri, kad Dievas girdi savo tarnų maldas. Jis mus myli ir pažada: „Jūs šauksitės manęs, atėję melsitės man, ir aš jus išklausysiu“ (Jeremijo 29:12).

„Nepaliaukite melstis“ (Romiečiams 12:12).

Biblija ragina melstis kiekviena proga. Akivaizdu, Dievas mus kviečia prie jo artintis (Mato 26:41; Efeziečiams 6:18).

Kodėl jis to nori? Pailiustruokime pavyzdžiu: argi tėvui nėra malonu, kai vaikas paprašo jo pagalbos? Aišku, tėvas žino, ko jo vaikui reikia arba kaip jis jaučiasi. Bet girdėdamas „tėti, padėk“, žino, kad vaikas jį myli ir juo visiškai pasitiki. Taigi ir mes, kai meldžiamės Dievui, parodome, kad juo pasitikime ir norime prie jo glaustis (Patarlių 15:8; Jokūbo 4:8).

„Meskite ant jo visą savo nerimo naštą, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:7).

Dievas nori, kad jam melstumės, nes mus myli ir trokšta mums gero. Jis puikiai žino, ką išgyvename, ir yra pasirengęs padėti.

Štai karalius Dovydas dažnai Jehovai išsakydavo savo mintis ir jausmus (Psalmyno 23:1–6). O kaip pats Dievas žiūrėjo į Dovydą? Jis mylėjo Dovydą ir jį išklausydavo (Apaštalų darbų 13:22). Mes irgi brangūs Dievui, todėl jis mielai klausosi, kai liejame jam savo širdį.

Tai psalmininko, vieno iš Biblijos rašytojų, žodžiai. Šis Dievo tarnas neabejojo, kad Dievas klausosi jo maldų, ir tai jį labai stiprino. Malda suartino jį su Dievu ir suteikė jėgų, kai slėgė vargai ir liūdesys (Psalmyno 116:1–9).

Žinodami, kad Dievas mus girdi, nepaliausime šauktis jo maldoje. Taip darė ir Pedras, gyvenantis šiaurinėje Ispanijos dalyje. Autoavarijoje žuvo jo devyniolikmetis sūnus. Savo sielvartą Pedras liejo Dievui, vis meldė paguodos ir palaikymo. Jis pasakoja: „Jehova atsakė į mano maldas – guodė ir stiprino mudu su žmona per bendratikius.“

Jehova nepadarė stebuklo, negrąžino sūnaus, tačiau pasirūpino Pedru ir jo šeima. Jo žmona Marija Karmen prisimena: „Maldos padėjo pakelti sielvartą. Jehova žinojo, kaip jaučiuosi, ir teikdavo man vidinės ramybės.“

Tiek Biblija, tiek asmeninė žmonių patirtis aiškiai liudija, kad Jehova girdi mūsų maldas. Vis dėlto jis atsako ne į visas maldas. Kodėl Dievas vienus išklauso, o kitų ne?