Broliai iš Betelio jau daugiau kaip metus Staten Ailande (Niujorko miestas) statė WBBR radijo stotį. Išvalę teritoriją, jie pastatė didelį namą statybininkams ir patalpas radijo įrangai. Kai baigė šiuos darbus, ėmėsi montavimo darbų, kad galėtų „išeiti į eterį“. Tačiau iškilo kliūčių.

Keblu buvo sumontuoti pagrindinę stoties anteną. Tą daugiau kaip 90 metrų ilgio sunkenybę reikėjo iškelti ir pakabinti ant dviejų 60 su viršum metrų medinių stulpų. Pirmasis bandymas baigėsi nesėkme. Tačiau broliai pasitikėjo Jehovos pagalba ir galiausiai tikslą pasiekė. Vienas iš darbininkų, Kalvinas Proseris, sako: „Jei būtų pavykę iš pirmo karto, būtume patapšnoję vienas kitam per petį ir pasididžiavę: „Tai šauniai pasidarbavom!“ Broliai tikri, kad jų pastangas laimino Jehova. Bet tai dar buvo ne viskas.

Anuomet dar tik kūrėsi pirmosios radijo stotys ir įrangos joms gauti buvo nelengva. Taigi broliai įsigijo naudotą negrabiai surinktą 500 vatų siųstuvą. Mikrofono nepirko, išėmė iš paprasto telefono. Ir štai vieną vasario vakarą jie nutarė tą savadarbį kūrinį išmėginti. Pagalvoję, ką galėtų transliuoti, sumanė pagiedoti Karalystės giesmių. Ernestas Lou su šypsena prisimena, kad jiems begiedant suskambo telefonas. Skambino  Teisėjas Rezerfordas, b mat jis išgirdo tą transliaciją per radiją Brukline, už kokių 25 kilometrų.

„Baikit savo koncertą, – pašmaikštavo brolis Rezerfordas. – Kniaukiat kaip tuntas katinų!“ Broliai susisarmatiję prisuko siųstuvo garsą, bet buvo patenkinti, kad stotis jau parengta pirmajai transliacijai.

1924 metų vasario 24 dieną, per pirmą oficialią radijo laidą, brolis Rezerfordas dedikavo stotį „Mesijo karalystės darbui“. Anot jo žodžių, ši stotis skirta „skleisti Biblijos šviesai apie šiandieninių įvykių reikšmę visokių pažiūrų ir tikybų žmonėms“.

Pirmoji transliacija pavyko. Ir laidos iš tos radijo stoties buvo transliuojamos 33 metus.

1924 metų liepą Biblijos tyrinėtojai susirinko į kongresą Kolambuse (Ohajo valstija). Dalyvių suvažiavo iš viso pasaulio ir kalbos buvo sakomos angliškai, arabiškai, graikiškai, itališkai, lenkiškai, lietuviškai, prancūziškai, rusiškai, skandinavų kalbomis, ukrainietiškai, vengriškai ir vokiškai. Kai kurios programos dalys buvo transliuojamos per radiją ir reportažus apie kiekvienos dienos programą publikavo Ohajo valstijos laikraštis.

Liepos 24-ąją, trečiadienį, daugiau kaip 5000 kongreso dalyvių išėjo į tarnybą. Jie mieste išplatino beveik 30000 knygų ir pradėjo tūkstančius Biblijos studijų. Sargybos bokštas rašė, kad tai buvo „džiaugsmingiausia kongreso diena“.

Įsimintina buvo ir drąsi proklamacija, kurią brolis Rezerfordas paskelbė penktadienį, liepos 25-ąją. Tai skambėjo kaip teismo nuosprendis politiniams vadovams, dvasininkijai ir komersantams už tai, kad „neduoda žmonėms sužinoti, kaip Dievas laimins juos gyvenimu“. Jie buvo smerkiami dar ir todėl, kad „remia Suvienytųjų Nacijų Organizaciją ir laiko ją „politine Dievo karalystės išraiška  žemėje“.“ Viešai paskelbti tokią žinią Biblijos tyrinėtojams išties reikėjo daug drąsos.

Sargybos bokšte kongreso poveikis apibendrintas tokiais žodžiais: „Ši maža Viešpaties kariuomenė, susibūrusi Kolambuso kongrese, įgijo dar stipresnį tikėjimą [...] ir jėgų atlaikyti bet kokią priešo galybę ar jo liepsnojančias strėles.“ Vienas kongreso dalyvių, Leo Klausas, prisimena: „Po kongreso entuziastingai ėmėme platinti tą proklamaciją mūsų teritorijoje.“

Spalio mėnesį Biblijos tyrinėtojai ėmė platinti milijonus Rezerfordo paskelbtos proklamacijos „Dvasininkija kalta“ egzempliorių. Brolis Frankas Džonsonas juos uoliai dalijo mažo Oklahomos miestelio Klivlando gyventojams. Iki susitikimo su kitais skelbėjais liko 20 minučių, bet jis negalėjo laukti jų viešumoje, mat nepatenkinti miestelėnai norėjo jį sučiupti. Jis nutarė pasislėpti bažnyčioje. Čia nieko daugiau nebuvo, tad kelis egzempliorius paliko kunigo Biblijoje ir ant kiekvieno suolo. Tada iš bažnyčios skubiai išėjo. Kadangi turėjo truputį laiko, užsuko dar į dvi bažnyčias. Tenai padarė tą patį.

Paskui Frankas nuėjo į sutartą vietą susitikti su kitais skelbėjais. Jis pasislėpė už degalinės ir dairėsi, ar nepasirodys jo ieškantys vyrai. Jie pravažiavo pro degalinę, bet brolio nepastebėjo. Iškart po to, baigę platinti proklamacijas netoliese, atvyko kiti skelbėjai ir pasiėmė brolį Džonsoną.

„Važiuodami iš miestelio, – prisimena vienas brolis, – prasukome pro tris bažnyčias. Prie kiekvienos iš jų stovėjo koks pusšimtis žmonių. Kai kurie skaitė mūsų lapelį, kiti iškėlę rodė jį kunigui. Per plauką išvengėm nemalonumų. Bet buvom dėkingi savo Dievui Jehovai, kad apsaugojo ir leido pergudrauti Karalystės priešus.“

Biblijos tyrinėtojai be baimės skleidė žinią ir kituose kraštuose. Štai šiaurinėje Prancūzijoje Juzefas Kretas liudijo iš Lenkijos imigravusiems kalnakasiams. Kartą jis turėjo sakyti kalbą „Netrukus mirusieji bus prikelti“. Kai miestelio gyventojams buvo išplatintas kvietimas į šį renginį, vietinis kunigas įspėjo parapijiečius, kad neitų. Tačiau tie pasielgė priešingai. Paklausyti kalbos atėjo daugiau kaip 5000 žmonių, tarp jų ir pats kunigas! Brolis Kretas pasiūlė jam apginti savo įsitikinimus, bet šis atsisakė. Tame sambūryje brolis Kretas išplatino visus turimus leidinius ir paskui džiaugėsi, kad tenykščiai išsiilgę Dievo žodžio (Am 8:11).

Klodas Braunas skleidė gerąją naujieną Afrikoje, Aukso Krante (dabar Gana). Skaitydamas paskaitas ir platindamas leidinius jis netruko išgarsinti Biblijos žinią visoje šalyje. Vienoje iš Brauno paskaitų apsilankė farmacijos studentas Džonas Blanksonas. Jis iškart suprato radęs tiesą. „Tiesa mane tiesiog uždegė, – pasakoja Džonas. – Tuojau pradėjau skelbti ją visiems farmacijos mokykloje.“

 Vieną dieną Džonas nuėjo į anglikonų bažnyčią paklausinėti kunigo apie Trejybę, nes aiškiai suprato, kad ta dogma nesuderinama su Biblijos mokymais. Kunigas išvijo jį šaukdamas: „Tu ne krikščionis, o velnio vaikas! Nešdinkis iš čia!“

Sugrįžęs į namus Džonas parašė kunigui laišką ir pasiūlė apginti Trejybės mokymą viešame susirinkime. Gavęs laišką, kunigas pareikalavo farmacijos mokyklos direktoriaus išsikviesti Džoną į kabinetą. Šis jaunuolio paklausė, ar išties kunigui parašė.

„Taip, sere“, – atsakė Džonas.

Direktorius liepė, kad Džonas nusiųstų kunigui atsiprašymą. Taigi Džonas sėdo rašyti:

„Sere, mano dėstytojas paprašė parašyti jums atsiprašymą. Esu pasirengęs tai padaryti su viena sąlyga: jei pripažinsite, kad jūsų mokomos doktrinos melagingos.“

Negalėdamas patikėti savo akimis, dėstytojas paklausė: „Blanksonai, tikrai taip ir rašysi?“

„Taip, sere, būtent taip.“

„Būsi pašalintas iš mokyklos. Nejau manai, kad gali peikti valstybės remiamos bažnyčios kunigą ir toliau mokytis valstybės išlaikomoje įstaigoje?“

„Bet, sere, ... jeigu mes per jūsų paskaitą ko nors nesuprantame, argi neužduodame jums klausimų?“

„Aišku, užduodat.“

„Argi ne taip, sere, ir su kunigu? Jis aiškino mums Bibliją ir aš uždaviau klausimą. Jeigu nesugeba atsakyti, kodėl turėčiau jo atsiprašyti?“

Blanksonas jokio atsiprašymo nerašė ir iš mokyklos pašalintas nebuvo.

Apibendrinant metų veiklą, Sargybos bokšte buvo rašoma: „Tikrai galime pritarti Dovydo žodžiams: „Kovai tu mane stiprybe apginkluosi“ (Ps 18:39). Šįmet įgavome daug jėgų, mat aiškiai matėme Viešpaties ranką [...]. Tie, kas jam iš tikro atsidavę [...], džiaugsmingai žmonėms liudijo.“

Metų pabaigoje broliai ėmėsi darbo, sumanę įsteigti antrą radijo stotį, netoli Čikagos. Naujajai stočiai parinktas pavadinimas „WORD“ (žodis). Iš jos penkių kilovatų siųstuvu Karalystės žinia turėjo būti transliuojama dar toliau, net iki šiaurinių Kanados pakraščių.

Artėjo 1925 metai. Jais dvasinė šviesa sušvito kaip niekad ryškiai. Biblijos tyrinėtojai geriau suprato Apreiškimo knygos 12 skyriaus pranašystes. Kai kuriems tai tapo suklupimo akmeniu. Bet dauguma džiaugėsi sužinoję, kas įvyko danguje ir kokį poveikį tai turi Dievo tarnams žemėje.