Tačiau paauglystėje mano ryšys su Jehova nusilpo. Atrodė, kad bendramoksliai mėgaujasi laisve, ir aš jiems pavydėjau. Tėvų nustatytos taisyklės ir krikščioniško gyvenimo normos pasidarė našta, dvasinė veikla vargino. Nors niekada nesuabejojau, kad Dievas yra, nuo jo atsitolinau.

Vis dėlto nenorėjau pasirodyti neveikli, todėl į tarnybą dar eidavau. Tačiau niekada nesiruošdavau ir kalbėtis su žmonėmis nesisekė. Tokia tarnyba nedavė jokių vaisių ir nedžiugino, tad jos vis labiau nemėgau. Stebėjausi, kaip kiti ištveria tai darydami savaitę po savaitės, mėnesį po mėnesio.

Kai suėjo 17, užsigeidžiau laisvės. Susikroviau mantą ir palikusi namus išvykau į Australiją. Tėvams dėl to buvo labai skaudu. Vis dėlto jie tikėjosi, kad dvasinės veiklos neapleisiu.

Australijoje mano dvasingumas toliau smuko. Sueigas lankiau tik prorečiais.  Susidraugavau su jaunuoliais, kurie, kaip ir aš, kai kada nueidavo į sueigą, bet kitą vakarą traukdavo į naktinį klubą išgerti ir pašokti. Prisimindama tas dienas matau, kad viena koja stovėjau tiesoje, kita – pasaulyje, o kur norėčiau būti, tiesiog nežinojau.

Maždaug po dvejų metų susipažinau su viena sese ir ji nė pati to nenuvokdama paskatino mane susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Tuo metu gyvenau su penkiomis kitomis sesėmis. Kai bendruomenę lankė rajono prižiūrėtojas, mes pakvietėme jį su žmona Tamara apsistoti tą savaitę mūsų namuose. Kol prižiūrėtojas rūpinosi įvairiais bendruomenės reikalais, mes, merginos, linksmai leidome laiką su jo žmona. Tamara man labai patiko. Ji buvo visai paprasta ir šneki. Stebėjausi, kad tokia dvasinga sesė moka taip smagiai juokauti.

Tamara tiesiog tryško entuziazmu. Jos meilė tiesai ir tarnybai buvo užkrečiama. Ji aukojosi dėl Jehovos, kiek galėjo, ir tuo džiaugėsi, o man tarnyba neteikė jokio pasitenkinimo, tarnavau tik iš pareigos. Tos sesės teigiama nuostata ir gera nuotaika padarė man neišdildomą įspūdį. Tamaros pavyzdys padėjo suprasti kai ką itin svarbaus: Jehova nori, kad jam tarnautume su džiaugsmu (Ps 100:2).

Troškau būti tokia pat džiaugsminga kaip Tamara, tačiau turėjau daug ką pakeisti ir tam reikėjo nemažai laiko. Žingsnis po žingsnio ėmiau judėti priekin – pradėjau ruoštis tarnybai ir kai kuriais mėnesiais pionieriavau. Įgijau daugiau pasitikėjimo ir mažiau jaudinausi. Dažniau cituodavau iš Biblijos, todėl tarnyba tapo įdomesnė. Netrukus pagalbine pioniere ėmiau tarnauti be pertrūkio.

 Susibičiuliavau su daugeliu įvairaus amžiaus bendratikių. Jie buvo tvirti tiesos kelyje ir uoliai tarnavo Jehovai. Matydama jų puikų pavyzdį susimąsčiau, ko gyvenime turėčiau siekti. Nusprendžiau stiprinti savo dvasingumą. Tarnyba teikė vis daugiau džiaugsmo, todėl tapau reguliariąja pioniere. Jaučiau, kad bendruomenėje atradau savo vietą ir atsistojau ant tvirto pamato. Buvau kaip niekad laiminga.

Praėjus metams nuo tada, kai tapau reguliariąja pioniere, susipažinau su Aleksu. Mačiau, kad šis geraširdis, malonus vyras myli Jehovą ir mėgsta tarnybą. Bendruomenėje jis ėjo patarnautojo pareigas ir jau šešerius metus pionieriavo. Jis kurį laiką tarnavo Malavyje, nes ten trūko gerosios naujienos skelbėjų. Toje šalyje susipažino su kai kuriais misionieriais ir šie paskatino jį atsidėti Karalystės darbui.

2003 metais mudu susituokėme. Nuo tada drauge darbuojamės visalaikėje tarnyboje. Įgijome daug vertingos patirties ir Jehova mus nuolatos dosniai laimino.

2009 metais mus paskyrė misionieriais į Rytų Timorą, mažą šalį Malajų salyne. Labai džiaugėmės, bet sykiu ir nuogąstavome. Po penkių mėnesių atvykome į šalies sostinę Dilį.

Mūsų gyvenimas labai pasikeitė. Turėjome prisitaikyti prie naujos kultūros, išmokti kalbą, priprasti prie kitokio maisto ir buities sąlygų. Daugelis šalies gyventojų skurdo, buvo neraštingi, juos slėgė priespauda. Matėme, kiek skausmo ir  emocinių randų žmonėms padarė karas ir smurtas. *

Tačiau tarnyba sekėsi puikiai. Štai kartą sutikau trylikametę mergaitę, Mariją. * Jos motina prieš keletą metų buvo mirusi, o tėvas aplankydavo retai, tad ji jautėsi labai prislėgta. Kaip ir daugelis jos amžiaus vaikų, Marija nežinojo, ką toliau daryti. Atsimenu, kaip ji kartą su ašaromis akyse liejo man savo jausmus. Mažai ką supratau, nes jos kalbos dar gerai nemokėjau. Maldoje paprašiau Jehovą, kad padėtų Mariją padrąsinti. Ir tada pradėjau skaityti jai paguodžiančias eilutes iš Biblijos. Per keletą metų Marijos elgesys, išvaizda ir gyvensena labai pasikeitė. Ji pasikrikštijo ir dabar pati veda Biblijos studijas. Marija rado sau didžiulę dvasinę šeimą ir joje jaučiasi mylima.

Evangelizacijos darbą Rytų Timore Jehova labai palaimino. Nors diduma skelbėjų krikštijosi neseniai, paskutinį dešimtmetį, daugelis jų jau tarnauja pionieriais. Taip pat nemažai brolių bendruomenėse yra paskirti patarnautojais ir vyresniaisiais. Kiti darbuojasi mūsų organizacijos vertimo biure ir padeda ruošti leidinius vietinėmis kalbomis. Džiugina jų dvasinė pažanga. Esu labai laiminga girdėdama, kaip entuziastingai broliai ir sesės gieda sueigose, ir matydama jų šypsenas.

Gyvenimas Rytų Timore buvo sunkesnis nei Australijoje, tačiau labai džiugus. Kartais spausdavomės mažyčiame autobuse. Jis būdavo sausakimšas, pilnas žmonių, grįžtančių iš vietinio turgaus su krepšiais džiovintos žuvies ir daržovių. Biblijos studijas neretai vesdavome tvankiose, pridrėkusiose trobelėse ant moliu plūktos aslos, o aplink sukiodavosi vištos. Tačiau vis tiek dažnai pagalvodavau: „Kaip gera!“

Esu labai dėkinga tėvams, kad skiepijo tiesą mano širdyje ir stengėsi dvasiškai stiprinti sudėtingais paauglystės metais. Įsitikinau, kokie teisingi yra Patarlių 22:6 užrašyti žodžiai. Tėveliai labai džiaugiasi, kad mudu su Aleksu tarnaujame Jehovai. Nuo 2016 metų dirbame keliaujamąjį darbą Australazijos filialo prižiūrimoje teritorijoje.

Šiandien ir pačiai sunku suvokti, kaip galėjau evangelizacijos darbo nemėgti. Dabar tarnyba man labai patinka. Supratau, kad net nelengvomis aplinkybėmis galime išlikti džiugūs, jei su atsidavimu tarnaujame Dievui. Paskutiniai 18 metų tikrai yra patys laimingiausi mano gyvenime. Jaučiuosi kaip psalmininkas Dovydas, giedojęs Jehovai: „Prie tavęs kas glaudžiasi, tie džiaugsis, jie džiūgaus visados. [...] Kas brangina tavo vardą, džiaugsis tavyje“ (Ps 5:11).